Apie Upę sužinojome iš žinutės, kuria buvo prašoma priimti gerokai anksčiau nėštumo termino gimusią kumeliukę, paliktą vieną tvarte.
Daugelis teiravosi, dėl ko susiklostė tokia situacija. Nežinome, galime tik numanyti. Galime tik spėlioti, kad šeimininkas jos atsisakė, nes ji gimė per anksti, silpnesnė ir smulkesnė nei įprastai. Nežinome šeimininko tapatybės ir neturėjome galimybės to sužinoti, jei norėjome padėti Upei. Taigi, reikėjo rinktis: keisti Upės likimą paliekant nenubaustą žmogų, kuris pasmerkė ją mirti, ar, išsiaiškinus asmenį, kreiptis eiliniu raštu į institucijas dėl atvejo, kuris vargu ar būtų pripažintas pažeidimu…
Pasirinkome kurti Upės istoriją. Nebuvome vieniši: prie Upės likimo prisidėjo daugybė žmonių! Visų pirma, būtina paminėti moterį, kuri žinojo apie gimusią Upę, jos kritinę būklę ir visais įmanomais būdais bandė jai padėti: paslapčiomis nešiojo Upei mišinuką, ieškojo pagalbos, skubiai transportavo ją į Stambiųjų gyvūnų klinikas. Ši moteris tapo Upei lemtingu raktu, atvėrusiu duris į gyvenimą ir ateitį.
Klinikose Upe Rūpinosi veterinarijos gydytojai. Jie ne tik suteikė reikiamą pirmą pagalbą, bet ir nuoširdžią priežiūrą bei rūpestį. Ne kartą buvo bandoma Upę suvesti su kumeliuko netekusia kumele, tuo metu buvusia Klinikose. Deja, visi bandymai buvo nesėkmingi. Kumelė visiškai nenorėjo priimti mažylės.
Po ilgų svarstymų, rizikų vertinimų buvo priimtas sprendimas daugiau Upės niekur nevežioti, priimti ją Slėnį, užtikrinti maistą, priežiūrą, suaugusio arklio kompaniją ir ją auginti.
Šią lemtingą akimirką prisidėjote jūs visi – palaikę mintimis ir žodžiais, aukoję lėšas, linkėję Upei viso ko geriausio. Tai buvo dar vienas raktas nuo dar vienų lemtingų Upės gyvenimo durų. Jūsų dėka Upė gavo visą reikalingą kraitelį: nupirkome pieno mišinio net trims mėnesiams, taip pat jai reikiamų papildų, pastatėme naują, šiltą ir patogų namelį ir įrengėme saugią levadą, galėsime apmokėti Klinikų sąskaitą.
Kol Upė dar buvo klinikose, daugybė žmonių keitė jos likimą ir istoriją.
Atsirado žmonių, kurie pasirūpino Upės atvežimu. Žmonių, kurie skubiai vežė pieno miltelius iš Latvijos, kadangi mūsų užsakymas vėlavo. Žmonių, kurie padėjo statyti namelį, padėjo atlikti būtinus Slėnio darbus.
Upės pirmoji naktis Slėnyje nebuvo iš ramiųjų: dėl streso mažylė sunegalavo. Naktį praleidome su vaistais ir nerimu, bet jau kitą rytą išleista ant žolytės ji netvėrė savo kailyje – lakstė, šokinėjo, daug miegojo šildoma saulutės.
Ir štai čia likimas atsiuntė Upei dar vieną žmogų. Pamatę skelbimą „Atiduodama laktuojanti kumelė“, nedelsdami susisiekėme. Kumelė atsivedė negyvybingą mažylį, kuris neturėjo jokios perspektyvos gyventi. Sprendimas buvo aiškus: nesvarbu, priims ji Upę ar ne, mes rasime jai vietos Slėnyje.
Taip į Upės gyvenimą įžengė Tudži – pavargusi, liūdna, nerimaujanti. Jos po truputį pažindinasi, gyvena vienoje erdvėje. Net jeigu Tudži netaps Upei maitinančia mama, jau dabar žinome, jog ji bus puiki Upės gyvenimo mama. Ir todėl Tudži turi naują vardą – Mamulė.
Taigi, net pats mažiausias indėlis ar gestas gali pakeisti likimą ir pakreipti istorija gerąja linkme. Dar kartą siunčiame jums nuoširdžiausią padėką! Jūsų visų dėka Slėnyje vyksta dar vienas stebuklas.