GYVENK, VIVA
Šis ruduo mums labai derlingas, tik mūsų „derlius“ labai specifinis – niekam nereikalingi, apleisti, fiziškai ir psichiškai sužaloti arkliai. Taigi arkliai pas mus dygsta kaip grybai, jau nebegalime visų priimti, bet pamatę Vivą ir sužinoję jos istoriją tiesiog negalėjome pasakyti ne.
Tai dar viena ilga, sudėtinga ir sunki istorija, prasidėjusi, kaip ir visos, banaliai – eiliniu skambučiu. Skambinęs žmogus prašė priimti kumelę – seną, turinčią bėdų su dantimis. Prieš metus ji dar buvo jojama, atrodė gerai, o paskui staigiai sublogo ir per metus nesugebėjo atsistatyti. Na o kadangi nebejojama, tai ir košės nunešti nebėra kam.
Lieka du variantai – Arklių slėnis arba eutanazija. Taip pas mus atsirado Viva – 33-ias Slėnio arklys. Alkana, akla (abu vyzdžiai pažeisti kataraktos) ir „bedantė“. „Man jos žvėriškai gaila“ – taip situaciją apibūdino Slėnio vadovė Olga. Kai į Slėnį atkeliavo šis gyvas skeletas, žinoma, davėme jai košės. Viva rijo pirmą kibirą košės neatsitraukdama – taip, kad net reikėjo ją fiziškai atitraukti ir pasiūlyti vandens, nes Vivos kelionė buvo ilga ir sunki. Atsigėrusi vandens ji vėl „sulindo“ atgal į košę ir siurbė ją neatsitraukdama ir išlaižydama iki paskutinės kruopelytės. Po to ilgai stovėjo ir snaudė, nes pagaliau – pagaliau! – pasijuto soti.
Viva mėgina valgyti žolę ir šieną, bet nesugeba jų sukramtyti tiek, kad galėtų nuryti: kiekvieną kąsnį pamala ir išspjauna, taip gaudama tik sultis. Šią situaciją galima vaizdžiai palyginti su bedančiui žmogui pasiūlytu kepsniu – jis tiesiog neturės ką su juo daryti.
O Viva taip „maitinosi“ metus… Visa ši istorija mums kelia dviprasmiškus jausmus. Pirmiausia apninka liūdesys ir pyktis: turime žvelgti į akis eilinei sielai, kuri atidavė žmogui viską, ką turėjo brangiausia, – savo gyvenimą, o kai tapo nenaudinga, košės paduoti jau nėra kam… Kita vertus, žmogus, kuris rūpinosi, kad Viva pas mus atsirastų – jo žvilgsnis, paskutinės prieš atsisveikinant darytos nuotraukos, neskubėjimas išeiti, bandymas teisintis, kaltės jausmas – sukėlė ir šiltų jausmų.
Esame tikri, kad jis norėjo šiai kumelei suteikti paskutinę galimybę – ne ją pasmerkti, o jai padėti. Šiuo metu Viva gyvena su šauniąja Vėjo, Diedulio, Lordos, Bitės ir Majos kompanija. Tiesa, jie Vivos nedomina. Ji leidžia laiką viena – stovi kampelyje, kuris jai rodosi saugiausias. Gal Vivai šiek tiek vieniša, bet tikrai sotu – ji dukart per dieną gauna po trigubą košės porciją. Dabar Vivai reikia laiko – organizmui sustiprėti, kūnui papilnėti, sielai sugyti. Mes viskuo pasirūpinsime, bet labai nuoširdžiai sakome – mums reikia jūsų pagalbos. Šio metu turime didžiausią arklių skaičių per savo gyvavimo istoriją, o net 9-iems jų reikalinga ypatinga priežiūra: košės, papildai, vaistai. Visa tai atsieina išties brangiai. Košės yra prabangos dalykas, bet be jų mūsų „derlius“ tiesiog neišgyventų. Todėl labai prašome košės! Finansiniu arba fiziniu pavidalu.