DIEDULIS – Į NAUJAS GANYKLAS IŠSKRIEJĘS SLĖNIO BUMBULĖLIS

Būna gyvūnų, kurie tiesiog gyvena: valgo, stovi, laukia šieno. O būna kiek kitokių. Toks buvo Diedulis, kuris gyveno taip, kad net žolė aplink jį augo ypatingai.

Jam šį pavasarį sukako 40 metų. Keturiasdešimt! Kai dauguma arklių tokį amžių pasiekia tik virtę prisiminimais, Diedas vis dar vaikščiojo po Slėnį – kaip tikras patriarchas, kiek svyruodamas, bet išdidžiai.
Kai jis čia atkeliavo, atrodė kaip... na, sakykim, skeletų muziejaus eksponatas. Beveik visiškai aklas, kurčias, be dantų, sulysęs – tiesiog gyva anatomijos iliustracija. Niekas to garsiai nesakė, bet daug kas tyliai pagalvojo: „Na, šitam čia bus trumpa stotelė“.

O Diedulis turėjo savo nuomonę.
Ir štai – per kelis mėnesius jis atsigavo. Priaugo svorio, pagyvėjo žvilgsnis (nors akys jau mažai matė), o kartu su jėgomis sugrįžo ir temperamentas. Taip Slėnyje atsirado naujas valdovas.

Per ketverius metus Diedulis Slėnyje patyrė viską, ką tik galima patirti arklio gyvenime.
Jis turėjo savo „vilą“ su vaizdu į tvenkinį, vėliau apartamentus, moterišką kompaniją, nuolatinius dvikojus „tarnus“, o viena „tarnaitė“ jį šukavo, masažavo, maitino ir švelniai vadino „Bumbulėliu“. Net tada, kai Diedas pabandydavo įkąsti…

Jis mėgo flirtuoti su poniukėmis, nors jų ir nematė. Mėgo auklėti jaunuosius eržilus, nors girdėjo tik savo paties riksmą. Mėgo būti dėmesio centre, net jei tą dėmesį reikėjo išsimušti stumdant visus nuo šieno krūvos.

Diedulis buvo kaip tas senas rokeris, kuris jau 10 metų atsisveikina su scena, bet vis dar išeina bisui.
Jo kūnas seniai siuntė signalus, kad laikas lėtinti tempą, bet Diedulis nieko neklausė. Kai inkstai ėmė streikuoti ir kaskart primindavo apie save didesniais nei Puntukas akmenimis, jis tiesiog pakildavo po lašinės, pasipurtydavo karčius ir eidavo valgyti.

Kiek kartų mes jau buvome pasiruošę atsisveikinti… Kiek kartų jau skambėjo: „Na, šįkart jau viskas“… O jis vis atsikeldavo, atsidusdavo ir grįždavo į gyvenimą taip, lyg nieko nebūtų nutikę.

Ir taip visą laiką. Iki šiol.
Šįkart inkstai nusprendė – gana. O Diedulis, kaip tikras džentelmenas, neprieštaravo. Atėjo laikas pailsėti. Ne todėl, kad pralaimėjo, o todėl, kad viską jau buvo atlikęs. Jis išgėrė gyvenimo taurę iki paskutinio gurkšnio, ir išėjo ne tyliai, o ramiai, tarsi sakydamas: „Na, viskas, mano pamaina baigta. Dabar jūsų eilė prižiūrėti Slėnį.“

Rytais dabar bus vienu kibiru košės mažiau. Niekas nebestumtels gauruotu snukiu, kai per lėtai neši vakarienę. Niekas nebešnibždės savąja arkliška kalba pro gardo duris.

Slėnyje vis dar tvyro jo buvimas. Kai saulės spinduliai krenta ant tvenkinio, atrodo, kad kažkur ten, prie vandens, jis vis dar stovi – truputį pasviręs, šiek tiek surūgęs, bet senatviškai elegantiškas.
Diedulio palikimas mums – didžiulis. Jis parodė, kad gyvenimo vertė nematuojama dantų skaičiumi ar amžiumi. Kad kiekvieną dieną galima pasitikti ypatingai, net jei kūnas jau seniai prašosi užtarnauto poilsio. Kad meilė košei, poniukėms ir gyvenimui gali būti tokia stipri, kad net veterinarai kartais sako: „O, dievai...“.

Mes jo pasiilgsim. Ne šiaip pasiilgsim – skauda. Skauda fiziškai, kažkur krūtinės vidury – ten, kur širdis dar nepriprato, kad jo jau nebėra.
Tad kas jį pažinojote ar mylėjote, rytojų pradėkite nuo košės – tauriai, lėtai, su šypsena. Diedulio garbei.

Dieną, kai Diedulis iškeliavo, danguje ryškiausiai matėsi netoli Žemės skriejanti kometa. Norisi tikėti, kad ant savo žibančios uodegos ji išskraidino ir ryškiausią Slėnio žvaigždę – į naujas ganyklas, naujas vilas ir naujus nuotykius.