BUKTA IR BARDO. DRAUGYSTĖ – TAI MEILĖ BE SPARNŲ

„Draugystė – tai meilė be sparnų“. Šie anglų poeto Džordžo Bairono pasakyti žodžiai geriausiai apibūdina istoriją, kuria norime pasidalinti. Tik mūsų atveju draugystė sieja ne žmones, o du keturkojus gyvūnus, savo dienas leidžiančius Arklių slėnyje. Bukta ir Bardo – tokie saldžiosios porelės, likimo bei aplinkybių suvestos draugėn, vardai.
Buktą ir Bardo sieja tikra sielų bičiulystė – nesuvaidinta, ne iš asmeninių ambicijų, naudos ieškojimo ar dėl to, kad jų vardai prasideda ta pačia raide, užgimusi. Jie – komanda, vieno kraujo, vieno alsavimo, vieno širdies plakimo, iškvėpimo ir įkvėpimo draugai.

Bardo – arklys iš didžiosios raidės, išminčius ir tikras bandos psichologas. Nepaisant praeityje patirtos skaudžios kojos traumos, Bardo šiandien tvirtai stovi ant visų keturių. Dera paminėti ir tai, kad Bardo – iš prigimties draugas, jam gyvybiškai svarbu kuo nors rūpintis, globoti, pasitikėti ir tikėti. Dėl nedraugiškų likimo užgaidų du draugus jis jau prarado, Bukta – trečioji jo bičiulė.

Bardo savosios Buktos išlaukė: ji ganyklose atsirado pačiu sunkiausiu metu, kai Bardo buvo netekęs savo draugės Lakūnės. Bukta atkeliavo į bandą ilgą laiką kentųsi vienatvę, ir jie susitiko, kad drauge išgyventų šioje žemėje, šiose pievose ir vėl atgautų laisvę bei pasitikėjimą būti savimi. Jie viską daro drauge – pasitinka auštančią dieną, valgo, ilsisi, svajoja. Bardo išminties užtenka abiem: n§ et tuomet, kai Bukta kiek atitolsta nuo Bardo, jis jos kantriai laukia ir visada priima atgal – į širdį ir glėbį. Ir jie abu vėl paskęsta savo bičiuliškoje kasdienybėje.

Net ligos šių arklių panašios – tiek Buktą, tiek Bardo kankina artritas. O ir abiejų praeityje būtą vienišumo momentų, tiesa, Buktos gyvenime jų buvo daugiau. Gal dėl šios priežasties Bukta beveik niekada nesigula, net miega stovėdama – tai liudija apie vis dar išlikusį nepasitikėjimą ir norą visada išlikti budriai. Judviejų santykis su žmogumi – subtilus: Buktai svarbiausi – gentainiai, ji buvo taip išsiilgusi bandos, kad dėl buvimo su kitais arkliais paaukotų net gardesnį maisto kąsnį, o Bardo išmintingai toleruoja žmones kaip globotojus, užtikrinančius saugią kasdienybę, bet savo vidine laisve dalijasi tik su bičiule Bukta.

Šiandien Bukta ir Bardo laimingi drauge, o stebint jų draugystę iš šalies gali pajausti, kad būdami kartu jie tarsi kažkur išskrenda. Ir visai nesvarbu, kad neturi sparnų.