BOMBONKĖ: VELYKŲ BOBOS, ŠIENO IR NAUJŲ JAUSMŲ ISTORIJA

Apie Bombonkę ir jos begalinę meilę sūnui Bagiui rašėme ne kartą. Tačiau motinystė – dar ne viskas. Tad šiandien norime papasakoti apie jos… naują asmeninio gyvenimo etapą.
Priešistorė: tuo metu, kai Bagis ruošėsi „permanentinei hormonų terapijai“ (kastracijai), Slėnyje atsirado naujokas Žirniukas – labai brandaus amžiaus vyrukas, gyvenime daug ką patyręs kovoje su hormonais ir vienatve. Tad buvo nuspręsta, kad abu vaikinai keliaus į kliniką vienu metu.
Kol vyrukai „terapinosi“ klinikose, Slėnyje likusi Bombonkė sielvartavo kaip sūnų į karą išleidusi mama. Kiekviena jos diena be sūnaus buvo tiesiog persmelkta skausmingo laukimo.
Pagaliau išaušo diena, kai, atsišviežinę ir „palengvėję“, vyrai grįžo namo. Bombonkė sutiko Bagį taip mielai, taip mylinčiai, kad atrodė, jei tik turėtų rankas, apkabintų jį ir niekada nepaleistų. Primename: „mažylis“ seniai didesnis už mamą.

Po operacijos Bagio ir Žirniuko nebuvo galima iš karto grąžinti į bandą: Bagis, hibridų pasaulio atstovas, buvo nevaisingas, bet senas įprotis visus terorizuoti dar nebuvo išblėsęs; o nuo Žirniuko dar kurį laiką reikėjo saugoti Slėnio kumeles. Todėl abu buvo apgyvendinti atskiroje levadoje.

Tuo metu Bombonkė, nutraukusi Bagio pieno tiekimą, nes sūnui jau ketveri, pagaliau turėjo laiko sau. Ir iš smagiai apvalios mažos Bombonkės ji transformavosi į tikrą „Velykų bobą“: putlią, apvalią, baltai ryžą, akį traukiančią ir apetitą keliančią moteriškę. To negalėjo nepastebėti ir neįvertinti Žirniukas. Bombonkė kasdieną ateidavo prie aptvaro aplankyti Bagio, o Žirniukas naudodavosi proga, mėgindamas ją sužavėti savo artritiniu sąnarių traškesiu, nuo kažkada buvusio nutukimo pasvirusių karčių mosikavimu bei ilgų ir garsių serenadų skleidimu. Tiesa pasakius, visos jo pastangos tuomet buvo bergždžios. Bombonkė matė tik sūnų.

Ėjo dienos, artritai traškėjo, serenados skambėjo, Bombonkė toliau sau sėkmingai ignoravo naują mergintoją. Bagis pagaliau buvo paleistas į bandą, Bombonkė pagaliau galėjo išmyluoti savo ketverių metų amžiaus, drūtą, didžiulį sūnelį – asilėną. O Žirniukas dėl savo amžiaus ir sveikatos buvo perkeltas į kitą Slėnio bandą pas tokius pat kaip jis ypatingų poreikių gyventojus.

Tačiau naujos Bombonkės Velykų bobos formos kėlė grėsmę jos sveikatai, tad buvo nuspręsta Bombonkę taip pat perkelti į kitą vietą – ten, kur ji turėtų kontroliuoti mitybą ir laikytis režimo.

Ir štai Bombonkė atsidūrė kartu su Žirniuku. Įsivaizduokite, ką jis jautė po dvidešimt penkerių metų vienatvės, kai kumeles galėjo matyti tik iš tolo… O čia – visa „Velykų boba“ šalia! Minkšta ir apvali damutė, prie kurios galima ne tik pamėginti prisiglausti, bet ir panardinti šnerves į ryžus karčius.

Bombonkės palankumą nebuvo sudėtinga užsitarnauti. Kad tai padarytum, tereikia išmokti ištraukti visą kuokštą šieno per šienmaišio skylutę, kad „Velykų bobutė“ vietoje dietos ir lėto maitinimosi galėtų toliau pildyti savo skrandį ir formas. Ir štai, Žirniukas tapo jos dienų dalimi, o Bombonkė rado naują gyvenimo prasmę: šienas, šiluma ir atsikvėpimas nuo sūnaus Bagio dėmesio.

Slėnio gyvenimas tęsiasi: meilė, šienas, Velykų bobos formos ir naujos draugystės – viskas viename.