AČIŪ TAU, VIVA

Ji atvyko pas mus silpna, išsekusi, alkana. Pirmasis jos vakaras Slėnyje prasidėjo dideliu kibiru šiltos košės ir saugiu gardu. Tą vakarą iškart tapo aišku – Viva beveik nemato. Tačiau jau tada ji dvelkė ypatingu švelnumu. Prisilietus ji atsipalaiduodavo ir leisdavo laikyti savo galvą taip, tarsi norėtų pasakyti – „aš pasitikiu“.

Viva buvo ypatingo intelekto ir be galo kantri kumelė. Ji turėjo savitą charakterį, kurį gerai atskleidė jos santykis su mūsų aklu ir kurčiu senoliu Dieduliu. Jis sekiojo ją visur, stengėsi „saugoti“, o Viva garsiai rodydavo savo nepasitenkinimą, nesuprasdama, kad Diedulis nieko negirdi ir nemato. Jų santykis buvo savotiškas – iš šalies atrodė, lyg jie vienas kitam skirti.
Per dvejus metus Viva tapo mūsų ramybės ir kantrybės mokytoja. Jos buvimas šalia primindavo, kad gyvybė yra dovana, o tikroji stiprybė slypi švelnume.

Per pastaruosius metus Viva labai paseno. Jos kūnas tapo tarsi tikros senutės – aklos, trapios, sulėtėjusios, tačiau kartu kilnios, dailios ir elegantiškos. Jos ypatingas grožis neišblėso su metais – priešingai, tapo dar ryškesnis. Net silpstant kūnui, ji išliko išdidžiai graži – tokia, kokios būna tik brandžios, orios sielos. Senatvė nesustabdomai vedė tik viena kryptimi. Jau pavasarį buvo aišku, kad jos gerovės labui reikės ją paleisti dar iki žiemos, nes kasdienė rutina jai darėsi vis sunkesnė.

Dar vakar vakare kalbėjome, kaip sudėtinga nuspręsti, kuri ta diena, kai jau laikas, tačiau Viva pati padėjo mums priimti sprendimą. Šį rytą ji pirmą kartą neišėjo pusryčių košės – radome ją diegliuojančią. Sprendimas turėjo būti priimtas žaibiškai, ir jis buvo priimtas iš meilės ir pagarbos jai.
Džiaugiamės, kad galėjome dovanoti Vivai dvejus metus ramybės ir švelnumo. O ji mums paliko neįkainojamą dovaną – daugybę šviesių prisiminimų ir supratimą, kas yra tikra kantrybė, grožis ir orumas.

Ačiū tau, Viva.