ATSISVEIKINOME SU ŠIRMANTU

Širmis pagal pasą, o Širmantas pagal prigimtį atkeliavo pas mus prieš daugiau nei dvejus metus. Jo istorija – įprasta: nebereikalingas, ruoštas parduoti į mėsą, pastebėtas neabejingų žmonių, išpirktas. Vėliau jie kreipėsi į mus su prašymu priimti arba padėti surasti jam naujus namus. Tuo metu priimti negalėjome, todėl paskelbėme naujų namų paieška, kuri buvo nesėkminga, ir galiausiai Širmantas atsidūrė vietoje, tapusioje jo namais iki paskutinės akimirkos – Arklių slėnyje.

Drūtas vyrukas iš kaimo. Tvirta asmenybė. Jau tuomet, jam atvykus, po veterinarinės pažiūros paaiškėjo, jog daugybiniai sąnariai pažeisti labai pažengusio artrito, melanoma išplitusi nuo veido iki išangės. Tai buvo dar vienas gyventojas, kurio likusios dienos Slėnyje buvo paslaptis.

Širmantą paleidome daugiau nei prieš mėnesį. Susikaupti ir papasakoti visad būna sudėtinga, kai kurių arklių atveju – ypač.

Nuo pat pirmos atvykimo dienos jis visiems tvirtai pademonstravo savo asmenybę: mieliausias padaras tol, kol viskas vyksta pagal jo taisykles, o kai situacija pasisuka ne pagal jo norą – stiprus ir drūtas vyrukas kviesdavo „diskutuoti“. Ne visada racionaliai, mat jo noras diktuoti savo valią dažnai racionalumą užgoždavo…

Po kiek laiko Širmantą po savo sparnu priglaudė Penkta Koja, ir nuo tos dienos iki paskutinės jie visad buvo kartu. Širmantui Penkta Koja buvo visas gyvenimas. Jos dėmesį dalinosi tik su asiliuku Valentinu, visiems kitiems būdavo griežtai draudžiama su ja bendrauti. Kartais – net žmonėms.

Dveji Širmanto metai Slėnyje paliko daug ryškių prisiminimų, jis mus išmokė kantrybės ir dialogo. Išmokė priimti ir mylėti. Tačiau atėjo diena, kai keltis jam tapo ypatingai skausminga, gulėjimas – pernelyg dažnas, judėjimas – pernelyg lėtas. Komfortiškai gyventi – nebeįmanoma.

Paleidome ji ramų ir sotų. O Penkta Koja dabar rūpinasi Valentinas – vienintelis, kuriuo Širmantas pasitikėjo.