MAŽYLĖ IR BRISA. NESIBAIGIANTI MAMOS IR DUKROS MEILĖ

Jos iškeliavo taip, kaip gyveno visą savo gyvenimą, – iki paskutinio atodūsio kartu. Mama ir dukra, nugyvenusios gana ilgą – 34-ių ir 30-ies metų, bet niekuo neįstabų gyvenimą. Jis buvo toks paprastas, ir kartu toks iki absurdo skaudus: Mažylė ir Brisa visą savo gyvenimą praleido po valstybinės institucijos stogu. Jos teikė žmonėms jojimo paslaugas, o visą dieną atidirbusios, grįždavo į savo ankštus gardus užtarnauto žiupsnio šieno… Kai tapo nebereikalingos, būtų keliavusios tiesiai į mėsą, jei ne neabejingi tos institucijos darbuotojai, nudirbę milžinišką biurokratinį darbą, kad šis valstybinis turtas, visai valstybei nerūpintis, atkeliautų į Arklių slėnį. Šių pastangų niekad nepamiršime.

Na o mums jos buvo ypatingos – tokios ypatingos, koks buvo jų mamos ir dukros ryšys: jos nesitraukdavo viena nuo kitos toliau nei per kelis metrus, visada būdavo kartu, ir nors banda jas tik toleravo, bet nepriėmė į savo tarpą, joms to ir nereikėjo, joms reikėjo tik viena kitos. Nors iš pradžių jos Slėnyje bijojo beveik visko, nes buvo tiek daug nepažįstamų dalykų, nepamatytų per tuos tris dešimtmečius valstybinės institucijos priežiūroje, ilgainiui apsiprato ir šalia jų būdavo galima patirti neįkainojamą ramybės jausmą. Savo gyvenimų pabaigoje jos džiaugėsi saule, vėju, Slėnio platybėmis, sočiu maistu ir žmonėmis, kurie nieko iš jų nereikalavo…

Deja, metai ir ligos, kurias Mažyle su Brisa atsivežė į Slėnį, nedavė joms ilgiau pasidžiaugti Slėnio padange ir Gipsy, kuriam jos leisdavo būti šalia, draugija… Įsisiautėjęs chroninis Brisos laminitas ir Mažylės artritas padiktavo sprendimą, kuris negalėjo būti kitoks, kaip… leisti joms iškeliauti kartu. Jos iškeliavo romiai ir iki paskutinio atodūsio neišskiriamos. Tebūna joms gera amžinosiose ganyklose, kur nėra nei pradžios, nei pabaigos, tik nesibaigianti mamos ir dukros meilė…