Įžanga

Yra vieta, kur viskas nurimsta.
Kur žmogus stabteli, o arklys – pirmą kartą po ilgo laiko – atsikvepia.
Tai Arklių slėnis.
Vieta, kur prasideda ir baigiasi istorijos.
Čia atvyksta tie, kuriuos gyvenimas buvo pamiršęs.
Kiekvienas jų – ne tik paprastas arklys, o tikra asmenybė.
Kiekvienas atsineša savo praeitį, randus, baimes, o kartu ir tylų troškimą – dar kartą
patikėti.
Slėnyje kiekviena diena turi prasmę.
Čia žmogus tampa liudininku, ne šeimininku.
Mato, kaip gimsta pasitikėjimas, kaip baimė tirpsta nuo švelnaus prisilietimo,
kaip badą, skausmą ar vienatvę pamažu keičia ramybė.
Net mirtis čia nėra pabaiga.
Slėnyje ji tampa istorijos dalimi – švelnia, taikia, prasminga.
Be baimės, be vienatvės, be skausmo.
Tarsi paskutinis, tylus atodūsis, kuriame telpa visas gyvenimas.
Šios istorijos – apie gyvenimą ir jo trapumą.
Apie ryšį, kuris užmezgamas ne žodžiais, o žvilgsniu.
Apie žmogų, kuris keičiasi, kai pradeda matyti arklius ne kaip gyvūnus, o kaip būtybes.
Slėnio istorijos – tai ne tik jų gyvenimai.
Tai ir mūsų veidrodžiai.
Ir jei klausysimės įdėmiai, galbūt išgirsime ne tik jų balsus,
bet ir savųjų širdžių atgarsį.