PASKUTINĖ VĖJO KOŠĖ

Vėjas atskriejo į Slėnį su didele „audra“. Jo atsiradimą lydėjo didžiulis skandalas, kurio metu į Slėnį buvo iškviestos visos įmanomos tarnybos, ir net po kelis kartus. Tačiau visas šis šaršalas buvo vieni niekai, palyginus su tuo, kokios būklės Vėjas pas mus atkeliavo. Iškankintas skausmų, išvargęs, silpnas ir purvinas. Su didžiuliu nepasitikėjimu Vėjas žvelgė į žmogų, bet tuo pačiu metu buvo jam nuolankus ir kantrus. To jį išmokė gyvenimas, tokią patirtį teko įgauti: „Niekur nepabėgsi. Daryk tai, ką sako. Nesipriešink, nes bus tik blogiau. Prieš žmogų nelaimėsi“.

Tad pirmosiomis dienomis buvo labai sudėtinga suprasti, kaip prie jo prieiti nekeliant jam įtampos. Vien tik prisilietimo gestas priversdavo jį instinktyviai sustingti, akys sekdavo kiekvieną judesį, o tik palietus kūno oda suvirpėdavo, tarsi mėgindama atsikratyti to nutupusio „parazito“.

Skyrėme jam ypatingą dėmesį. Kiekvienas į Slėnį atvykęs savanoris užsukdavo pas Vėją paglostyti nualintą kūną ir pakasyti vabzdžių pažeistą odą, kuri taip niežėjo… Būtent tas niežėjimas tapo raktu į Vėjo širdį: labai greitai Vėjas suprato, kad žmogaus prisilietimai gali būti tokie malonūs, kad net seilė tįso. Vėjas stebėjo, kaip žmogus dėlioja jam takelį iš šieno, bandydamas įkalbinti jį nors truputį pajudėti. Vėjas matė akis, kuriose švietė rūpestis.

Diena po dienos Vėjas darėsi vis gyvesnis: išmoko prašyti pakasukų, pametė galvą dėl košės, pajuto metų metus neragautos druskos skonį. O kai Slėnyje atsirado Lorda, Vėjas tvirtai nusprendė – jis nori gyventi. Tas noras buvo pats nuostabiausias jam nutikęs dalykas. Į Slėnį jis atkeliavo visiškai priblėsęs, akyse nesimatė jokios ugnelės, jokio noro gyventi, tačiau gyvenimas nusprendė kitaip.

Kaip ir daugelio istorijų atžvilgiu, mums tenka tik su giliu apgailestavimu atsidusti – Vėjas pas mus atsirado gerokai per vėlai. Jei tik būtų čia atkeliavęs metais anksčiau, dar būtume galėję jam padėti. Galbūt. „Kraitis“, kurį Vėjas su savimi atsigabeno į Slėnį, buvo pažengę artritai, suaugę sąnariai, suplėšytos sausgyslės ir raiščiai. Viso to jau buvo neįmanoma nei išgydyti, nei išoperuoti.

Viskas, ką galėjome padaryti, tai duoti nuskausminamuosius, kad užtikrintume nors kažkiek dienų be skausmo, alkio, troškulio, prievartos, su galimybe laisvai judėti, sočiai valgyti ir bendrauti su gentainiais. Laisvė reiškė žengti žingsnius nesurištomis kojomis…
Trys Slėnyje praleisti mėnesiai buvo geriausi Vėjo gyvenime. Jis netgi bandė linksmintis, mėgindamas paišdykauti kaip jaunas kumeliukas.

Bet Visatos Vėjui suteiktas laikas išseko. Kartą jis jau buvo atsidūręs ant iškeliavimo ribos, bet tąsyk kažkokio stebuklo būdu su žmonių pagalba Vėjas išsikapstė. Negalėjome patikėti savo akimis, bet be galo džiaugėmės ir linkėjome Vėjui pabūti dar, dar, dar…. Šįsyk situacija taip dramatiškai pablogėjo, kad teko priimti sprendimą, kurio nė vienas mūsų niekada nenori priimti – Vėją paleisti. Visada geriau tai padaryti viena diena anksčiau nei vėliau, kol gyvūnas nėra apsvaigęs nuo vaistų ar žiauraus skausmo, kol jis jaučiasi saugiai, ramiai, nesikankina, nebijo.

Mes esame be galo dėkingi! Esame dėkingi žmogui, kurio dėka Vėjas pas mus atvyko ir neliko ten, kur būtų miręs labai ilga ir skausminga mirtimi. Esame dėkingi Vėjui už pasitikėjimą mumis, už tą stebuklingą kūno ir sielos transformaciją, kurią teko laimė stebėti! Matyti, kaip praradęs norą gyventi gyvūnas vėl jį atgauna – tai pats didžiausias atlygis, kokį tik galima įsivaizduoti. Dėkojame visiems, kurie mus palaikė, kurie linkėjo Vėjui viso ko geriausio ir prisidėjo parama!

Gero tau vėjo, Vėjau!