KAIP ASILŲ ŠEIMA GYVENA LABAI ŽMOGIŠKĄ GYVENIMĄ

Slėnyje rytai įprastai prasideda tyliai. Tik ne asilų šeimynėlės aptvare! Iš šios vietos sklindantys garsai nuskrieja net iki Dūkštų bažnyčios. Asilai rytą pradeda chaotišku triukšmu, primenančiu į darbus ir mokyklas išskubančios šeimos bruzdesį. Ir nieko čia blogo, tiesiog jų tokia kasdienybė. Kurį laiką stebint šią šeimynėlę lengva pamiršti, kad jie – asilai. Viskas jų gyvenime pernelyg primena žmones – jų rūpesčius, nuovargį, asmeninių santykių dramas ir mažas kasdienes pergales.

Į Slėnį jie atkeliavo trise – Liuda, Milius ir jų dukra Yara. Neklausėme, bet numanome, kad jie turėjo savų planų ir lūkesčių, kaip pradėti naują gyvenimą. Kaip bebūtų, gyvenimas nebūtų gyvenimas, jei neiškrėstų staigmenos: netrukus Liudos figūra pradėjo panašėti į oro balioną, ir visi suprato, kad Slėnyje tuoj atsiras papildomas balsas. Tuo balsu netrukus tapo Joris.

Joris augo greitai ir užtikrintai, bet su charakteriu, kurį žmonių kalba būtų galima pavadinti taip: „Aš noriu, ir noriu dabar“. Kaip visi maži vaikai, Joris net neabejoja, kad pasaulis sukasi tik apie jį. Jei Liuda jam neatsako iškart, Joris tuoj pat pasitelkia psichologinio terorizmo priemones, su kuriomis yra susipažinę visi, turėję reikalų su mažais vaikais: „Tu manęs nemyli…“, „Tu visada taip darai…“, „Mano gyvenimas baigtas…“. Ir taip toliau.

Liuda stengiasi būti gera mama ir partnere, kartu – saugoti savo nervus, bet vos bepajėgia. Pavargusi iki kaulų smegenų – ne tiek fiziškai, kiek emociškai – ji tik norėtų sukramsnoti šieno kuokštą taip, kad niekas nebandytų ištraukti jo iš burnos. Bet ne. Joris visada šalia. Visada prašo. Visada reikalauja. O jeigu prašymai neišpildomi iš karto, prasideda tragedijos, pasispardymai, Liudos šonų žnaibymas, virstantys tikru melodramų maratonu.

Tuo metu Yara slankioja tarsi šešėlis, ieškantis net menkiausio mamos dėmesio trupinio. Toks nuolatinis sekiojimas paskui mamos uodegą išduoda labai aiškų faktą: Yara ilgisi. O kai ilgesio niekas nepastebi, ji neranda sau vietos. Maži vaikai tokiais atvejais turi du pasirinkimus – tyliai liūdėti arba imtis veiksmų. Visai nesvarbu, tie vaikai žmonių ar asilų.

Yara renkasi veikti. Visiems tėvams puikiai pažįstamais būdais: spaudžia brolį į kampą, apkandžioja, apspardo, o tada greičiau už vėją sprunka šalin. Ne todėl, kad ji bloga, o todėl, kad trūksta mamos dėmesio, prisilietimo. Jeigu jo negauna, sukyla pavydas, kuris žmonių pasaulyje vadinamas „vyresniojo vaiko krize“.

Tokiomis akimirkomis Liuda nebežino, ar jai labiau norėtųsi bliauti, ar visus apspardyti, ar tiesiog išsijungti kaip senas telefonas. Auklėti vieną vaiką yra sunku. Auklėti du – iššūkis. Auklėti du, kai esi asilė po pogimdyvinės depresijos, – tikra epopėja.
O kaip sekasi tėčiui Miliui? Ramiam kaip akmuo rimtų išraiškų tobulinimo meistrui? Kartais jis moko Jorį asilų rytų kovos meno, labiau primenančio aktyvų šuoliavimą vietoje nei tikrą kovą. Kartais prisiglaudžia prie Yaros, kad ji visai nepasiklystų šešėliuose. Kartais garsiai reikalauja košės, nes juk reikia aprūpinti šeimą. Likusį laiką jis leidžia taip, lyg jo užduotis būtų tiesiog rimtai stovėti ir tikėti, kad tvarka kada nors grįš savaime.

Ir štai, žiūri į šią šeimyną: Liuda – pervargusi, Joris – nuolat besiskundžiantis, Yara – vis dar kovojanti dėl vietos mamos širdyje, Milius – tylus, rimtas, šiek tiek pasimetęs. Visi kartu jie – šeima. Visiškai žmogiška, nors ant keturių kojų. Ne tobula, ne rami, ne steriliai meili, bet tikra.
Kartais jie vieni kitus kandžioja, kartais erzina, kartais susipyksta, kartais net „nesikalba“, bet vakare, kai dangus nusidažo peleniniu atspalviu ir Slėnyje padvelkia drėgnu žolės šalčiu, jie susispiečia kartu. Net jeigu tą dieną visi buvo išvarginti vieni kitų. Liuda priglaudžia Jorį, nors jis ją šiandien devynis kartus privedė iki ribos. Yara prislenka tyliai, tikėdamasi švelnumo bent kelioms sekundėms. Milius stovi šalia, saugodamas juos visus.

Tada supranti esmę. Meilė šeimoje nebūtinai yra graži, nepriekaištinga ir nuosekli. Kartais ji kandžiojasi. Kartais erzina. Kartais verčia slėptis kampe. Kartais išvargina labiau, nei gali pakelti, bet vis tiek lieka meile.

Slėnis – šios šeimos namai. O jų istorija – priminimas, kad net chaosas gali būti švelnus, kai jį kuria tie, kurie vieni kitus, kad ir kaip pavargę, vis tiek myli.