LOTĖ – SLĖNIO CHAOSO AMBASADORĖ

Lotės atvykimo dieną Slėnyje viskas vyko kaip visada – ramiai, idiliškai, netgi šiek tiek pernelyg tvarkingai. Guziukas dūsavo po saule, Nina žolei aiškino apie švelnumo svarbą, o Valentinas, kaip visada, tyliai svarstė apie prarastus prabangius apartamentus. O tada... prasivėrė priekabos durys.
Iš jos išriedėjo Lotė – mažytė, bet nepaprastai galinga chaoso koncentracija. Metų su trupiniu, bet ego – kaip pilno cirko. Vos išlipusi ji praskriejo kiemą, pasipustė karčius ir nusprendė visa širdimi pasinerti į nuotykius.
Kiekviena Lotės diena prasideda nuo svarbios misijos – sujaukti Slėnio tvarką nuo pat pirmos minutės. Prabudusi ji išsitiesia kaip šuo, keliasi ant priekinių kojų, sėdi ir žvalgosi, lyg svarstytų: „O ką čia veikia visi kiti?“ Nepalieka abejingų ir jos šuniški įpročiai – šokinėti, vizginti uodegą, tyrinėti viską, kas juda.
Tačiau tai dar ne viskas. Tikrasis šou prasidėjo, kai ji susidūrė su Valentinu – miniatiūriniu Slėnio Napoleonu. Pirmą kartą pamačiusi asilą, Lotė lakstė aplink jį akis išpūtusi, o žvilgsnis rėkte rėkė: „Kas per velniava yra šitas padaras???“. Valentinui užtekdavo vos atsisukti, kad ji atšoktų tris metrus atgal, bet kai jis pradėdavo ramiai žingsniuoti, Lotė – vėl iš paskos. Tai truko dvi savaites. Miniatiūrinį asilą persekiojo mažas piktas dalmantino spalvų tornadas, ir buvo tik laiko klausimas, kas ištvers ilgiau – Valentinas ar mes.
O tada atėjo metas nuodugniau susipažinti su Slėnio vadove. Lotė priėjo tyliai, jos keistas, piktas snukutis buvo kaip Golumo iš „Žiedų valdovo“: akys didelės, lūpos ištemptos, skleidžiamas garsas – tarsi susiraukusių žodžių simfonija. Ji murmėjo: „– Skanukų… mano brangenybe… turi?… ar reiks pačiai surasti?“
Vadovė negalėjo susilaikyti nesijuokusi, bet kartu jautė, kad šis monstriukas yra rimtas reikalas. Ir buvo teisi: kiekvieną dieną Lotė kartoja šį grasinimo ritualą, tikrindama, ar pasaulis vis dar suteikia skanukų. Ir ar visi supranta, kas čia valdovas…
Lotė išsiskiria dar vienu ypatingu bruožu – žiūrėti į dangų. Kol kiti stebi žolę, ji seka paukščius, lėktuvus, kartais net muses. Jos žvilgsnis į viršų – tai tarsi meditacija ar nuolatinė nuotykių paieška. Atrodo keistai, kartu – ypatingai.
Kiekviena jos diena Slėnyje – kaip mini serialas, trykštantis veiklomis ir rūpesčiais:
– ji tyrinėja šieno krūvas, lyg tai būtų paslėptas lobis;
– bando „įkalbėti“ Valentiną judėti greičiau;
– stebi kiekvieną paukštį ir lėktuvą;
– užduoda klausimus, į kuriuos niekas neatsako;
– kelia kitų Slėnio gyventojų ūpą.
Slėnis dar niekada nebuvo toks gyvas. Lotės keliamas chaosas primena: kiekvienas turi teisę būti keistas, nes būtent tai daro mus išskirtinius ir nepakartojamus.
O jei šiandien pamatysite skrendančius lėktuvą ar musę, žinokite – Lotė jau stebi, kaip pasaulis sukasi virš mūsų. Ir turbūt galvoja: „Na neblogai, bet galėčiau padaryti įdomiau“.