MERKYS. GĖRIO IR BLOGIO BUVEINĖ

„Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pač“ių, – teigė vienas įtakingiausių Renesanso epochos filosofų Mišelis de Montenis. Akivaizdu, jis kalbėjo ne apie arklį. Arklio gyvenimas nuo jo paties nepriklauso – jį nulemia žmogus.
Merkio atveju tas žmogus buvo ne gėrio pusėje.
Kai 2013-aisiais iš bado kankinosi daugiau nei šimtas dvidešimt arklių, tarp jų buvo ir jis – mažas, juodas, raumeningas, randuotas tarsi praeities žemėlapis. Praeities, apie kurią geriau nežinoti. Kas jam nutiko iki tol – nežino niekas. Gal ir gerai. Paleista pasiganyti po Merkio istorijos labirintus, vaizduotė kažin ar begrįžtų atgal…
Tą dieną, kai pateko į Slėnį, Merkys elgėsi kaip tikras karys: nieko neprisileido, žiūrėjo iš po ilgų karčių, sekė kiekvieną judesį, pasiruošęs sprukti. Morkos? Tuščias reikalas. Obuoliai? Tegu sau pasilieka. Žmogumi jis nebetikėjo. Visiškai teisėtai.
Praėjo metai. O gal dveji. Merkys vis dar laikė atstumą – savo saugų atstumą, per kurį nieko neprisileisdavo. Jis tarsi matavo, kas ką pirmas išduos: žmogus jį ar jis žmogų? Buvimas šalia jo tapdavo savotiška profilaktine žmogiškumo „apžiūra“. Ar dar esi kantrus? Ar nepasiduodi, kai tavęs nepamėgsta iš karto? Ar supranti, kad gėrio kūrimas nėra greitas procesas, o ilgas, tylus, nuoseklus darbas?
Šiandien Merkys – Slėnio ganyklų vadas. Juodas, tvirtas, pasitikintis savimi, bet vis dar atsargus. Jei kas nors bando parodyti, kas čia stipresnis, jis tyliai pastato drąsuolį į vietą. Be triukšmo, be dramos. Nors Merkys dar nesusidraugavo su žmonėmis, mes žinome – kiekvieną dieną jis leidžia sau truputį labiau patikėti. Gal žmogumi. Gal savimi. Gal tuo, kad blogis, kurį kartą patyrei, nebūtinai turi būti paskutinė istorijos eilutė.