RŪKAS : GROŽIS, PROTAS IR ŠIEK TIEK CYPIMO

Žiemos rytas Slėnyje buvo toks baltas ir tylus, kad net sniegas atrodė susikaupęs. Ir pačiame šio tobulo fono centre stovėjo Rūkas – didingas, širmas, jaunas arklys, kuris net ir be pastangų atrodė taip, lyg būtų atėjęs ne šiaip pastovėti, o būti pastebėtas.

Į Slėnį Rūkas atkeliavo todėl, kad jo žmogus pasirinko ne savo, o jo gerovę. Sprendimas buvo skaudus, bet rezultatas – įspūdingas. Šiandien Rūkas yra vienas iš lyderiaujančių jaunuolių, turintis ištikimą „draugelių būrį“: jaunus, naglokai gražius Equidae šeimos atstovus, kurie puikiai supranta – stovėti šalia Rūko yra naudinga reputacijai.

Tačiau Rūkas svarbus ne tik dėl įspūdingo sudėjimo. Jis turi galvą, kuri veikia greičiau nei kai kurių dar prieš pusryčius. Atsargus stebėtojas, niekada neskubantis, bet kai tik reikia – jo vidinis „jaunas kovinis gaidelis“ išlenda be jokio perspėjimo. Tada Rūkas ima ieškoti progos prie ko nors prisikabinti, grynai iš principo. Lyg sporto salės jaunuolis, kuris neina treniruotis – jis eina patikrinti, ar visi pastebėjo, kad jis treniruojasi.

Su žmonėmis Rūkas elgiasi mandagiai, bet be iliuzijų. Jis nėra iš tų, kurie tirpsta nuo pakasymų ar pigios meilės. Glostyti? Nebūtina. Galvoti kartu? Dabar jau kalbam rimtai. Užduotys, mąstymas, keisti judesiai – tai jo stichija. Jei dar po to seka skanukas, Rūkas mielai sutinka, kad žmonės nėra visiškai beviltiški.

Vienas jis nebūna beveik niekada. Tačiau kai Slėnyje pasirodo panelės, draugai automatiškai tampa statistais. Prasideda Rūko „šou“: krūtinė išpučiama iki architektūrinių ribų, kaklas sulenkiamas, karčiai krenta taip, kad net vėjas trumpam nutilsta. Raumenys įsitempia, oras virpa… ir tada pasigirsta garsas, labiau tinkantis šuns žaislui nei dieviškam siluetui. Panelės, priėmusios racionalų sprendimą, pasitraukia. O Rūkas lieka stovėti, filosofiškai svarstydamas, ar problema buvo garsas, ar tiesiog šiandien ne ta auditorija.

Pavojingos situacijos? Tegul sprendžia kiti. Rūkas per daug save gerbia, kad be reikalo rizikuotų tokiu kūno darbu. Dieviška išvaizda – ne eksperimentams.

Žiemos rytą jis atrodo taip, lyg pati žiema būtų nusprendusi turėti keturias kojas. Širmas kailis spindi lyg sidabras, laikysena tvirta, žvilgsnis – užtikrintas. Maistas ir žaidimai užbaigia dienotvarkę, o Slėnis gauna tai, ką gauti nusipelnė: visišką žavesį su trupučiu arogancijos.

Ir toks jis yra – Rūkas. Žiemos rytų karalius, proto atletų čempionas, savimi patenkintas stebėtojas ir gyvas įrodymas, kad kartais vien stovėti yra daugiau nei pakankamai.