ŠEŠĖLĖ IR KUKULIS. ANTRAS SEZONAS

Po pirmosios Šešėlės ir Kukulio istorijos galime pranešti: situacija ne tik neišsisprendė, bet panašu, kad perėjo į aukštesnį lygį. Šešėlė, kaip ir priklauso merginai su šešerių metų Merkio persekiojimo patirtimi, pasirinko ne subtilumo, o nuoseklaus psichologinio spaudimo kelią. Kas pažįsta Šešėlę, tas žino – ši mergina nėra iš tų, kurios lengvai pasitraukia. Jos vardas, o gal tiksliau pravardė, kadaise gimė visai savaime. Ne todėl, kad kažkas ilgai rinko gražų vardą pagal mėnulio fazes ir kumelės charakterio gilumą. Tiesiog jei daugiau nei šešerius metus seki paskui Merkį taip, lyg būtum jo asmeninis šešėlis su kanopomis, uodega ir labai aiškiais romantiniais tikslais, vardų kūrybai daug vietos nebelieka. Merkys ją priėmė. Na, tiksliau – išmoko toleruoti. Tai nėra tas pats, bet po tiek metų tolerancija jau irgi šioks toks santykių statusas. Merkys gyveno savo gyvenimą, Šešėlė gyveno labai arti Merkio gyvenimo, o visi aplinkiniai gyveno su klausimu, kiek ilgai dar tęsis ši romantiškai administracinė okupacija.

Dabar Merkys, panašu, gali šiek tiek atsikvėpti, nes Šešėlės dėmesys persikėlė į Kukulį. Ir jei Merkys kada nors svajojo apie ramybę, dabar jis turbūt tyliai stovi pievoje ir pirmą kartą per šešerius metus supranta, kad gyvenimas vis dėlto kartais būna teisingas. O Kukulis tuo tarpu pradeda suprasti, kad ne visos likimo dovanos būna supakuotos gražiai. Šešėlė prie jo prikibo kaip nuotolinė erkė su jausmais. Ji kelia jam nerimą net tada, kai jis mėgina pamiegoti. Liečia, gnaibo, stūkso šalia, vaikšto ratais aplinkui, vis bando prieiti prie nosies, tada prie šono, tada vėl prie nosies, nes gal pirmą kartą žinutė nebuvo pakankamai aiški. Žodžiu, elgiasi taip, kaip elgtųsi gyvas priminimas, kad asmeninė erdvė yra graži teorija, bet ne visi ją pripažįsta. Kukulis laikosi. Kol kas. Iš jo veido neatrodo, kad jis būtų sužavėtas šia labai atkaklia, labai abstrakčių kūno formų moteriške. Jis dar bando išlaikyti savo pozicijas, bet akivaizdu, kad gynybinė sistema jau dirba ant paskutinių nervų resursų. Kukulis, žinoma, drąsus. Jo bijo net dideli bandos nariai. Bet drąsa prieš pasaulį ir drąsa prieš Šešėlę – du skirtingi dalykai. Pasaulis kartais atsitraukia. Šešėlė – ne.

Ir čia turbūt reikėtų paminėti svarbiausią jos savybę: atkaklumą. Ne paprastą atkaklumą, kai kažkas labai nori obuolio ir kantriai laukia. Ne. Šešėlė turi tokį atkaklumą, kuris teoriškai galėtų prikelti ir numirėlį, jei tik nuspręstų, kad jis nepakankamai ją pastebėjo. Ji tiesiog stovi, seka, laukia, bando, kartoja, koreguoja taktiką ir vėl bando. Jeigu gyvenimas uždaro duris, Šešėlė neieško lango. Ji stovi prie durų šešerius metus, kol durys pradeda abejoti savo sprendimais. Kukulis dar priešinasi. Dar bando apsimesti, kad viską kontroliuoja. Bet mes stebime ir turime labai rimtą klausimą: kiek ilgai? Nes istorija rodo, kad Šešėlė nėra trumpalaikis reiškinys. Šešėlė yra klimato zona. Į ją patenkama ne savo noru, o tada jau bandai prisitaikyti.

Galų gale, gal tame ir yra visas jos žavesys. Ji keičiasi, persirenka gyvenimo kryptį, bet savo būdo neišduoda. Anksčiau jos pasaulio centras buvo Merkys. Dabar – Kukulis. Rytoj, aišku, niekas nežino. Gamtoje nėra garantijų, o Slėnyje tuo labiau. Čia net šešėliai keičia kryptį, kai pasikeičia šviesa.

Tik Kukulis, panašu, dar labai tikisi, kad šita šviesa kada nors pasisuks į kitą pusę.