IKI SUSITIKIMO, LORDA

Kai beveik prieš metus Lorda atvyko į Slėnį, vienintelė jos reakcija į aplinkinį pasaulį buvo NE: NE-lįsk, NE-liesk, NE-žiūrėk, NE-kvėpuok – NE, NE, NE! Pirmoji jos veterinarinė apžiūra buvo tarsi Lordos karas prieš dvikojus: pikta ant viso pasaulio ir žmonių, ji į kairę ir į dešinę dalijo įkandimus ir netikrus spyrius. Tikrų spyrių Lorda „padovanoti“ negalėjo, mat atvyko su jau pažengusiu priekinių kojų artritu, o tam, kad arklys galėtų įspirti, spyrimo metu jis turi visą svorį perkelti ant priekinių kojų. Tad, nors jei tik būtų galėjusi, spyrių žmogui būtų nepagailėjusi, Lorda tik skardžiai žvygaudama gąsdino…

Nepaisant šio nusistatymo prieš visą pasaulį, ji gavo pravardę Bandelė. Ir tikrai ne tik dėl apvalumo. O žinote, kodėl? Ogi todėl, kad nuo pirmųjų akimirkų buvo aišku, jog ji visa savo esybe yra labai saldi, švelni ir meili. Jai reikėjo vienintelio dalyko – patikėti, jog žmogus gali būti visiškai kitoks, nei jai teko patirti…

Parodyti, kad žmogus gali būti rūpestingas, kad jo rankos – kasančios ir glostančios, atnešančios skaunaus maisto, kad jo pasirodymas nereiškia skausmo ar prievartos, buvo mūsų siekiamybė, kuriai turėjome labai nedaug laiko. Mat kai diagnozė – pažengęs artritas, nėra nei gydymo, nei šviesios ateities… Norėjome, kad prieš iškeliaudama mūsų saldžioji Bandelė galėtų atskleisti save, išmokti pasitikėti žmogumi, pasidžiaugti gyvenimu gentainių apsupty ir išeiti be skausmo, laiku, besijausdama saugi ir mylima.

Misija pavyko. Deja, truko neilgai. Bet juk svarbu kokybė, ne kiekybė, ar ne? Lordą paleidome apgaubtą meile, rūpesčiu, prisilietimais. Ji išėjo rami ir saugi.

Tikime, jog kada nors mes vėl susitiksim.