SENIS

Žmonės pildo savo pensijinius fondus, o Arklių slėnis pildo pensininkų fondą. Vakar mūsų fondo sąskaitą papildė naujas investuotojas – Senis.
Močiutė jį vadino Bilu. Mes, įvertinę jo gyvenimo bagažą, dantų balansą ir žilų plaukų tankį, priskyrėme jam naują vardą – Senis. Nes atrodo taip, lyg jam ne 30, o visi 300 metų.
Dantų situacija – komiškai tragiška. Vieni seniai paliko gimtąją vietą, kiti – tebesilaiko tik ant garbės žodžio, kurį kažkada davė pieniniams dantims prieš juos palydint. Raumenys išėjo į ankstyvą pensiją, todėl abi galinės kojos juda kaip banko eilė – kreivai, lėtai ir be jokio nuspėjamumo. Žili plaukai – kiek akys užmato. Kūną margina senos pančiojimo žymės, kaip gyvenimo „kredito istorija“, kurios jau niekas neištrins.
Istorija tokia: kadaise Senis gyveno pas senelį ir močiutę. Kol buvo abu, rūpintis dar buvo įmanoma. Kai senelis mirė, močiutė viena nebeįstengė. Ji paprašė kaimyno ūkininko „iš didžiosios U“ priimti Senį, juk turi tiek daug kitų gyvūnų – galvijų, arklių, tiek galimybių padėti Seniui nugyventi sočiai jo senatvę. Ūkininkas priėmė, bet tik laikinai. Po daugiau nei mėnesio ar trijų vieną gražią dieną Senis buvo grąžintas atgal į močiutės kiemą – kaip prekė su pasibaigusia garantija.
Močiutei daugiau nei 80 metų. Ji vis tiek nepasidavė. Pastatė Senį į tvartą, kasdien rankomis skynė žolę, tampė vandenį. Senis stovėjo, laukė, tikėjo. Bet atėjo ruduo – žolė baigėsi, šieno nėra. Močiutė atsidūrė aklavietėje.
Tada žmonės, išgirdę šią istoriją, paskambino mums. Kelias dienas dar mėginome rasti Seniui naujus namus. Deja, realybė tokia: tokie „rudimentai“ kitiems nebeturi jokios vertės.
Taip Senis ir įžengė į Slėnio pensininkų fondą – su visomis savo žilomis garbanomis, kreivomis kojomis ir nepajudinamu tikėjimu, kad gyvenimas dar turi ką pasiūlyti.
O gyvenimas Slėnyje tikrai turi ką pasiūlyti. Košė tapo maloniu atradimu, tik kambariokai pensininkai – ne pats smagiausias bonusas. Diedulis, aklas ir kurčias, daug rėkia, nelabai mato, ką daro. Bėdulis – su geresne klausa ir rega, bet labai nemaloniu charakteriu: vis kiša prieš save tą aklą, kad šis pultų Senį. Bet Senis nepasiduoda – keli judesiai savo kreivomis galinėmis, ir kambariokai kuriam laikui pamiršta, ką buvo sumanę.
Reiks kantrybės mums ir pensininkams, bet tai tik naujos Senio istorijos pradžia. Ir ji tikrai bus kupina nuotykių – tuo jau pasirūpins jo kambarioka