SLĖNIO IŠMINTIES MILŽINAS KAPUČINAS

Kapučinas, arba tiesiog Kapučis, kaip švelniai jį vadina savi, yra Slėnio ramybės švyturys. Jo istorija, kaip ir daugelio čia gyvenančių, prasidėjo skaudžiai: mažas, silpnas, išsekęs kumeliukas atkeliavo iš tos pačios nelaimingos bandos, iš kurios teko gelbėti ne vieną gyvybę. Kapučinas nusprendė išgyventi, o jam duotą laiką šioje žemėje praleisti… išmintingai.
Dabar jam jau šešti metai. Paauglys seno žmogaus žvilgsniu. Iš tų, kurie neskuba, bet visada pasiekia savo. Jis niekada nelenda į akis, nebruka savo buvimo, tačiau kai stovi šalia jo, pasaulis kažkaip nurimsta – lyg viskas būtų savo vietose.
Kapučinas švelnus, kantrus, minkštas, kartu – kietas kaip žemė, ant kurios stovi. Jis įkūnija tą keistą ramybę, kurią gali turėti tik tie, kurie gyvenime matė per daug, bet išlaikė savyje šviesą. Jis žino, kada verta kalbėti, o kada – patylėti. Žino, kada žengti žingsnį, o kada – sustoti. Žino – ir tiek.
Bandoje jis turi neabejotiną autoritetą. Net bandos vadas Merkys su Kapučinu elgiasi kaip su lygiu. Nors abu tyliai vertina vienas kitą, neabejotina, kad Kapučinas vieną dieną galėtų stoti lygia greta šalia Merkio, o gal net vietoje jo. Na o kol kas jis renkasi kitą kelią – būti tuo, kuris ramina, stebi ir švelniai veda pirmyn.
Kapučinas – ne iš tų, kurie skuba. Jis lėtas kaip meškinas po žiemos miego, bet kiekvienas jo žingsnis – apgalvotas. Jį žavi viskas, kas nauja: šarka, skrendantis maišas ar nauja lopeta. Jis būtinai prieis, uostelės, pažiūrės, lyg norėtų sužinoti ne tik kas tai, bet ir kodėl čia atsirado.
Na ir, žinoma, negalima nepaminėti Grikio – jo neišskiriamo draugo, priešingybės, partnerio ir mokinio. Kur Grikis – ten ir Kapučinas. Visada šalia, tyliai dalijasi išmintimi ir kantrybe, kurių užtenka dviem. Jų tandemas – kaip senas filmas apie du nuotykių ieškotojus: vienas bėga, kitas seka, bet galiausiai abu randa kelią atgal.
Kapučino santykis su žmogumi – ypatingas: jokio jėgos demonstravimo, tik paprastas buvimas šalia. Tvarkant kanopas jis stovi oriai, išdidžiai, su atvėpusia lūpa ir primerktomis akimis – tarsi sakytų: „Taip, žinau, kad reikia“. Ir tai viskas, ką apie jį reikia žinoti – pagarba, ramybė, sutikimas būti su žmogumi.
Kapučinas kasdien bręsta – be triukšmo ir skubėjimo. Iš šalies atrodo, kad jis tiesiog gyvena, bet tie, kurie pažįsta jį geriau, žino: šis didelis kūnas slepia dar didesnę dvasią. Jo pergalės – tylios, nematomos, bet tikros. Jos iškovojamos kasdien, o pralaimėjimams tiesiog nėra vietos.