ATSISVEIKINOME SU SNIEGU
Dar vasaros pabaigoje Sniego fizinė būklė pradėjo blogėti. Artrozės ir stuburo skausmai vertė jį vis daugiau gulėti, o stovint – ilgai mindžiukuoti, ieškant bent kiek patogesnės padėties pavargusiam kūnui. Jo gyvenimo pasirinkimų ratas su kiekviena diena siaurėjo, kol galiausiai liko per mažas gyvenimui, kurį mes Slėnyje norime vadinti gyvenimu. Ir nors sprendimai atsisveikinti visuomet yra vieni skaudžiausių, žiūrint į Sniegutį viduje, šalia liūdesio, buvo labai daug šilumos.
Sniegas ilgus metus gyveno vienas, be gentainių, todėl galvojant apie jo paskutinius mėnesius mintyse vis iškyla pirmoji jo diena Slėnyje. Retai tenka matyti arklį, kuris po ilgos vienatvės, išvydęs didžiulę bandą, nepasimeta, neišsigąsta ir neatsitraukia, o visu kūnu ir, regis, visa siela tiesiog apsidžiaugia. Sniegas netvėrė savame kailyje. Garbaus amžiaus, įlinkusia nugara, pavargusiomis kojomis, bet su staiga prisiminusiu save arabišku krauju, pakelta uodega ir tokiu noru pagaliau prieiti prie kito arklio, kad žiūrint į jį buvo sunku nesišypsoti. Jau tą pačią dieną perkėlėme Sniegą ir visą mūsų pensininkų fondą į naują didelę pievą. Jis labai noriai, bet stebėtinai diplomatiškai susipažino su visais, niekam nelipo ant galvos, niekieno vietos neatiminėjo ir kažkaip sugebėjo savąją susikurti taip natūraliai, kad jau kitą dieną atrodė, jog visą gyvenimą buvo Slėnio pensininkų fondo grupuotės narys. Senukai jo beveik nebevertino kaip naujoko, o arklių pasaulyje turbūt sunku sulaukti didesnio komplimento.
Ypač artimą ryšį Sniegas sukūrė su Tašku. Spėjo net vyriškai pažaisti, aišku, traškant, braškant ir labai rimtais veidais, nes garbus amžius juk netrukdo retkarčiais prisiminti, kad esi eržilas širdyje. Tiesa, oponentas buvo aklas, todėl žaidimas kartais būdavo truputį į vienus vartus, bet pensininkų sporto lygoje teisėjų neturime ir rezultatų nefiksuojame. Svarbiausia buvo visai kas kita – Sniegas turėjo draugą. Turėjo bandą. Turėjo kitų arklių kvėpavimą šalia, galėjo kartu eiti, ilsėtis, pyktis dėl vietos, stovėti petys į petį ir daryti visus tuos paprastus dalykus, kurie žmogui gali atrodyti nereikšmingi, o arkliui yra visas jo pasaulis.
Todėl labai norisi tikėti, kad savo ilgos gyvenimo istorijos pabaigoje Sniegas praleido vienus gražiausių jos mėnesių. Po varžybų, jojikų, žygių, karietų, daugybės žmonių rankų ir viso gyvenimo sąžiningos tarnystės jam pagaliau nebereikėjo nieko daryti dėl žmogaus. Nereikėjo nieko mokėti, nieko nešti, niekur važiuoti ir niekam būti naudingam. Reikėjo tik būti. Būti senu, ryžu Sniegu – taip, iki galo liko šiokia tokia problema su vardo ir spalvos suderinamumu – ir būti tarp savų.
Prieš jam išeinant jo žmogus dar kartą grįžo. Tas pats žmogus, su kuriuo Sniegas nugyveno beveik visą savo ilgą gyvenimą ir kurio širdis kažkada neleido seno gyvenimo draugo tiesiog paleisti į mėsą. Grįžo paskutinį kartą jį paliesti, pastovėti šalia ir atsisveikinti. Ir galbūt būtent tada Sniego istorija galutinai susijungė į vieną gražų ratą: žmogus, su kuriuo prasidėjo didžioji jo gyvenimo dalis, buvo šalia ir jos pabaigoje, o aplink buvo banda, kurios jam taip ilgai trūko.
Su Sniegu atsisveikinome liūdėdami, bet su šiluma viduje. Nes ne kiekvieną mirtį reikia prisiminti tik per netektį. Kartais galima ją prisiminti ir per tai, kas buvo suspėta iki jos. Sniegas spėjo. Spėjo turėti savo vietą bandoje, savo draugą, savo pievą, savo senukų grupuotę ir rytus, kai atsibudus nereikėjo niekam tarnauti. Spėjo dar kartą pasijusti ne senu, skaudančiu kūnu, o tiesiog arkliu.
Kiekvienas arklys turėtų turėti teisę į tokią gyvenimo pabaigą – ne būtinai ilgą, nes ilgio mes ne visada galime padovanoti, bet pilną. Pilną artumo, pasirinkimų, savų gentainių ir ramybės. Kad paskutiniai gyvenimo puslapiai nebūtų vien laukimas, kol kūnas galutinai nebegalės, o dar viena tikra istorijos dalis, kurią verta nugyventi.
Sniego istorija Slėnyje buvo trumpa. Bet kartais keli mėnesiai gali sutalpinti labai daug gyvenimo.
Mūsų šimtasis.