KOTLETAS UŽ EURĄ

Iš Kairėnų botanikos sodo į Slėnį atkeliavęs Žaibas tuoj pat gavo Kotleto pravardę, nes savo miela forma ir spalva priminė patį skaniausią, su didele meile močiutės rankomis pagamintą Kijevo kotletą.

Tik išlipus iš priekabos Kotletui atsivėrė nauja visata. Gyvendamas žirgyne jis buvo įpratęs prie besaikio darbo, mažo gardo, levados bei poros draugų – tuo apsiribojo jo pasaulis. Nenuostabu, kad Slėnio plotai jam pasirodė beribiai, o kai visa didžiulė banda susibūrė pažiūrėti į naujoką, Kotletas tikriausiai pasijautė esąs tikras ateivis.

Pirmosios Kotleto dienos Slėnyje buvo kupinos chaoso. Jis nelabai žinojo, kaip teisingai integruotis į „visuomenę“, todėl pasirinko pateikti save kaip stiprų, savimi pasitikintį ir daug ką galintį individą. Deja, ne ten pataikė, ne tą strategiją pasirinko. Banda greitai davė suprasti, jog niekas jo čia nelaukė, kad vietos jam nėra ir nebus. O jeigu jis nepasišalins, tai daug kas bus pasiryžęs paragauti Kotleto mėsos – tiesiogine prasme.
Po kelių dienų, nuleista „skiautere“ ir palaužtu ego Kotletas buvo paliktas visų „ant kampo“. Kampo, kuris ribojosi su Slėnio žmonių namais, avių nameliu ir asiliuku aptvaru. Stovėjo jis tame kampe kaip Bermudų trikampyje ir niekaip negalėjo nuspręsti, kur jo tikroji vieta.

Tuo tarpu Slėnio diplomatas Euras ramiai sau sekiojo paskui Saulę, kuri pavasario įkarštyje vedė iš proto tai vieną, tai kitą bandos jaunuolį, besimėgaudama jų kovomis dėl savo širdies ir kanopos. Euras lėtai, užtikrintai ją sekdavo per atstumą, iš tolo stebėdamas, ar ji saugi, ir laukdamas momento, kol pavasario sukeltas Saulės įkarštis praeis ir ji pagaliau „parsivilks“ atgal pas Eurą.

Juk kai Saulė atvyko į slėnį, ji ilgus mėnesius niekaip negalėjo integruotis į bandą, tiesiog slankiojo iš paskos, kentėdama kitų patyčias. Situacija pasikeitė į Slėnį atvykus Eurui, kuris, panaudojęs savo diplomatijos sugebėjimus, padėjo Saulei ne tik integruotis į bandą, bet ir įgyti joje ganėtinai neblogą statusą.

Kotletą Euras iš pradžių visiškai ignoruodavo ar net gąsdindavo – eidamas pro šalį nustatydavo lengvą ir nieko gero nežadančią „šypsenėlę“, kol.. kartą nusprendė jam padėti. Matyt, suveikė prigimtinė diplomatija. Tik, žinoma, ji turi savas taisykles, jos buvo išdėstytos iškart ir labai aiškios: „Prie manęs per daug nesiartink, gerbk mano erdvę, jokio fizinio kontakto – nebent tai būtų mano kanopa ir tavo akis“.

Euras po truputį aprodė Kotletui valdas, supažindino su bandos taisyklėmis, o Saulei grįžus atgal paaiškino Kotletui, jog ji turi neliečiamybės statusą – artintis griežtai draudžiama.
Laikas ėjo, atstumai tarp jų vis mažėjo ir greitai jie tapo neišskiriama trijule. Kotletas stipriai prisirišo prie Euro, Euras buvo pametęs galvą dėl Saulės, o Saulė sau skraidžiojo padebesiais.

Taip ir slinko trijulės dienos, kol kartą jie trys nesusitiko prie vieno morkos gabalėlio. Euras rado jį pirmas ir jau buvo pasiruošęs paskanauti, kai staiga Saulė nusprendė, jog ta morka priklauso jai. Atsukusi savo liekną užpakalį, pradėjo spardyti Eurą kanopomis kaip iš automato.

Tada ir pasirodė, kas yra tikra draugystė bei – galbūt – dėkingumo jausmas. Kotletas, nė sekundės nedvejodamas, stojo savo apvalainu kūnu tarp Saulės ir Euro ir prisiėmė didžiąją dalį smūgių. Atsukęs savo apvalias minkštas „bulkas“, nepagailėjo ir kelių spyrių Saulei. Už draugą.

Saulė nurimo. Norisi tikėtis, jog tą akimirką ji suvokė, kas įvyko. Morka atiteko Eurui, pamoka – Saulei, o Kotletas pasirodė vertas Euro draugystės.