Pabaiga

Arkliai visada buvo šalia žmogaus. Per amžių amžius jie tarnavo žmogui: klausė komandų, traukė vežimus, nešė raitelius, tempė vagonus, kentė sunkiausias sąlygas. Tūkstantmečius jie žengė koja kojon su žmogumi – nuo suartos vagos iki laimėto karo, bet retai susilaukdavo nusipelnyto dėmesio ir pagarbos.

Tik tada, kai žmogus atranda laiko stabtelėti ir pažvelgti arkliui į akis, pamato, kad po kailiu ir karčiais slypi ne darbinis gyvulys, o ištisas pasaulis. Savitas, tylus, išmintingas pasaulis. Arklių planeta.

Tai planeta, kurią kiekvienas galime kurti čia, Žemėje, – ne išnaudodami, o gerbdami, ne valdydami, o stebėdami, klausydamiesi ir leisdami būti. Tapdami pagarbiais jų gyvenimų žiūrovais, o kartais – tyliais režisieriais, kurie pasirūpina, kad scena būtų šviesi, dekoracijos – jaukios, o pagrindinis aktorius suvaidintų geriausią savo gyvenimo versiją.

Branginti jų gyvybę, sveikatą ir orumą – mūsų pareiga. Jie paaukojo dėl žmogaus daugiau, nei bet kuris žmogus – dėl jų. Jie atidavė savo laisvę, prigimtį, kūną, kad mums būtų lengviau, greičiau, patogiau. Tad rūpintis jais, nieko nesitikint mainais, nėra pasiaukojimas, tai – pagarba. Tai žmogiškumo esmė.

Kai žmogus išmoksta klausytis bežodės kalbos, kai geba pamatyti gyvūno sielą, Arklių planeta ima suktis. Ji gyvuoja ne toli Visatoje, o gimsta čia, kiekviename žmoguje, kuris pasirenka kurti, o ne valdyti.