LENGVO SKRYDŽIO, BITUTE!

Bitė priminė močiučių sekcijose laikomas įvairias porcelianines figūrėles – trapias, subtilias, be galo dailias. Figūrėles, nuo kurių švelniai valomos dulkės ir kartą per metus leidžiama pačiupinėti anūkams – atsargiai ir su močiutės priežiūra. Bitę buvo galima paliesti tik tuomet, kai ji pati to norėdavo…
Garbingo amžiaus miniatiūrinė poniukė, dirbusi žirgyne, o vėliau vietoje užtarnauto poilsio nukeliavusi pas žmones, kurie neišmanė, kaip prižiūrėti ponius. To pasekmės – laminitas, plaučių fibrozė, didžiulis antsvoris. Galiausiai su nelaimės drauge Maja Bitė atsidūrė Slėnyje. Nenuostabu, kad nuovargis ir nepasitikėjimas vertė Bitę vengti žmogaus ir labai atsargiai rinktis, ką įsileisti į asmeninę erdvę.
Viršsvorį susitvarkėme, laminitą suvaldėme, ir Bitė labai greitai tapo viena pagrindinių ir svarbiausių veikėjų daugelio Slėnio gyventojų gyvenimuose. Bagio, Diedulio, Majos, Pupos, o galop ir Taško gyvenimuose ši mažytė trapi poniukė suvaidino labai svarbų vaidmenį.
Šią vasarą jos plaučių būklė labai stipriai pablogėjo, kvėpuoti tapo labai sunku. Tad teko paleisti mūsų porcelianinę Bitutę – Majos draugužę, Diedulio širdies damą, Bagio pirmąją meilę…
Bitė prabuvo su mumis beveik dvejus metus. Už kiekvieną jų akimirką esame jai be galo dėkingi!
Buvo nepaprastai sunku su ja atsisveikinti, bet žinojome: mes padarėme viską, ką galėjome, o Bitė tuos dvejus metus gyveno tokį gyvenimą, kurio pavydėtų labai daug arklių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Ačiū tau, Bitute, ir lengvo skrydžio!