ŽIRNIUKAS PAGALIAU NAMUOSE

Šį kartą – visam laikui.
Jam – 24-eri. Tai reiškia daugiau nei du dešimtmečius tarnystės žmogui ir gyvenimą, kurį greičiau būtų galima pavadinti egzistavimu: jame nebuvo bandos, nebuvo pasirinkimo, nebuvo laisvės. Tik darbas, darbas, ir darsyk – darbas. Kartais ir vienatvė, kurią ištverti dar sunkiau nei fizinį krūvį… Visą savo gyvenimą Žirniukas buvo laikomas kaip vadinamojo „prakato“ įrankis. Ne kaip gyvas padaras, o kaip priemonė. Neturėjo nei draugų, nei erdvės būti savimi.

Nenuostabu, kad jo kūnas – šiek tiek pavargęs, tačiau siela – gyva ir užsispyrusi. Pažinusi negailestingą pasaulį, bet dar nepamiršusi laisvės.

Praėjusią savaitę Žirniukas nuvyko į Kauno klinikas ir ten buvo sėkmingai kastruotas. Atsigavo greitai, ramiai. Ir tada išaušo diena, kai jis atvyko į Slėnį. Į savo paskutinius, visaverčius, saugius namus.

Vos išlipęs iš priekabos, Žirniukas iškart parodė, kad nors ir po operacijos – jo prigimtis dar neišblėso. Eržiliška laikysena, stiprus noras ieškoti kontakto, išreikšti save iškart patraukė bandos dėmesį.

Banda jį pasitiko ne švelniais apkabinimais, o žvilgsniais ir kūno kalba, aiškiai pranešančiais: „Mes matome tave, bet vietos čia – nedaug. Pažiūrėsim, kaip tu į tai reaguosi“.

Tai buvo labai svarbus momentas – ne tik dėl hierarchijos, o dėl tikro, gyvo socialinio santykio, kurio Žirniukas nebuvo patiręs visą savo gyvenimą. Dabar jis turi progą išmokti naujo gyvenimo taisyklių – ne žmonių, o arklių pasaulio.

Nuo šiol jo niekas nebespaus. Nebus diržų, balnų nei komandų. Tik galimybė mėgautis erdve, metų laikais, ramybės pilna rutina ir bendravimu su gentainiais. Tik galimybė pagaliau tapti tuo, kuo jis buvo nuo pat pradžių, – arkliu. Gal ne viskas bus lengva, tačiau Žirniukas – nebe vienas. O svarbiausia – jam niekur daugiau nereikės keliauti.

Jis jau namie.