ARKLIŲ SLĖNIO KOSMONAUTAI ULISAS IR MEDŪZA

Ulisas ir Medūza niekada neturėjo tapti Arklių slėnio gyventojais, bet atsirado čia pačiu netikėčiausiu būdu, ir dabar sunku būtų įsivaizduoti Slėnio gyvenimą be jų. Aukcione juos iš likviduojamo Pavilnio jaunųjų gamtininkų centro išpirko mūsų savanoriai už savo asmenines lėšas. Spėkite iš trijų kartų, kur naujai įgytą turtą apgyvendino? O taip, būtent Arklių slėnyje.
Ulisas ir Medūza atstovauja garbingai porakanopių būrio, dykaraginių šeimai, t. y. yra avys. Ulisas yra vyrukas pačiame jėgų žydėjime, maždaug šešerių metų. Turi ypatingas akis – su daugeliu atspalvių. Į jas pažvelgus atrodo, kad tie atspalviai mainosi, o dar ilgiau žiūrint atrodo, kad žvelgtum į ne šios žemės padarą, o į ateivį iš tolimos galaktikos. Ulisas yra be galo protingas savo rūšies atstovas, jis turi įprotį prieiti ir padėti galvą ant rankų, kad pakasytum paausius. Be to, jis mokosi paduoti kanopą – pasakyti „labas“.
O štai Uliso kompanionė Medūza ypatingu intelektu nepasižymi, bet… turi ypatingų gebėjimų, kurių kilmės dar nenustatėme. Be to, jog Medūzai negalioja jokios fizinės kliūtys – ji kartais susigalvoja pasitrinti nugarą į elektrinio „piemens“ laidą palindusi po juo. Dar ji, panašu, yra užmezgusi ryšį su kitu pasauliu: nei iš šio, nei iš to pakelia akis į dangų ir kurį laiką taip stovi – gal laukia kokios žinios? Juokai juokais, bet įtariame, kad toks pasikartojantis elgesys galimai yra dėl traumos. Dar ši pagyvenusi dama puikiai išmano savo teises ir jei negauna laiku košės, praneša apie tai visam Slėniui, taigi, galima sakyti, pažįsta valandas.