DEBESĖLIS MAJA IŠSKRIDO

Ar teko kada liesti debesėlį? Tokį, kurio kailis kaip pliušinio žaisliuko – minkštas, švelnus, gilus. Kurį palietus pirštai skęsta šilumoje. Debesėlį, kurio kvapas primena ankstyvo rudens rūko kvapą.

Ar teko pažvelgti jam į akis? Dideliais, apvalias, rudas – kaip dvi sagutės, kokias močiutės turėdavo savo siuvimo dėžutėse.

Ar esate girdėję tylų debesėlio kvėpavimą – lengvą kaip šiltas vasaros vėjelis?

Ar teko liesti debesėlio ausytes – mažutes ir švelnias kaip švieži obels lapeliai?

Visi Slėnio lankytojai turėjo tokią nuostabią galimybę – susipažinti su Maja, kurią praminėme Debesėliu dėl jos švelnumo, nuolankumo žmogui ir nebanalaus saldumo. Širma miniatiūrinė poniukė tik atvykusi užpildė Slėnio ir Diedulio gyvenimą šiluma.

Maja atvyko sunkios būklės: labai pažengęs laminitas ir metabolinis sutrikimas nuo pat pradžių nedavė daug vilčių. Maja daug gulėdavo, negalėjo vaikščioti dėl ilgus metus besitęsusių pasikartojančių kanopų uždegimų. Nebuvome tikri, ar mums pavyks kaip nors jai padėti. Tačiau pamažu, vedama didžiulio noro gyventi, Maja vėl pradėjo vaikščioti, o vėliau – ir lakstyti. Ji tapo savotiška Slėnio lakštingala, iš kurios elgesio buvo galima sužinoti apie pavasario pradžią. Tada Maja pradėdavo lakstyti, užvesdama visą bandą.

Ji buvo pati mieliausia. Tikras debesėlis su batukais.
Ir vis dėlto liga paėmė viršų. Net ir nuostabiausi debesėliai išskrenda, palikdami vietą kitiems. Uždegimai pradėjo kartotis vis dažniau ir užtrukdavo vis ilgiau, tad buvo priimtas sprendimas Mają paleisti, kol ji vis dar gali vaikščioti.

Esame be galo dėkingi, kad Debesėlis skrajojo tarp mūsų beveik dvejus metus. Prisiminimai apie ją liks su mumis visada.