NETYČIUKAS SALIS

Tiems, kas mus seka jau seniai, vardas Salis tikrai nėra naujiena. Ir nors jis neturi kanopų, neprunkščia ir nepretenduoja į jokį gardą, jis yra toks pat tikras Slėnio gyventojas kaip ir visi kiti. Gal net drąsiai būtų galima sakyti – vienas ryškiausių. Nes apie save kalbėti jis priverčia visus. Dažniausiai savanorius, dažniausiai garsiai ir beveik visada ta pačia fraze: „Sali, nu ką tu ir vėl?..“

Salis į šį pasaulį atėjo kaip eilinis žmonių neatsakingumo „netyčiukas“. Dar viena vada, dar vienas kartas, kai kažkam tiesiog nerūpėjo. Jo mama buvo prižiūrima taip, kad netyčiukai jos gyvenime tapo kone sezoniniu reiškiniu. Iš visos vados liko tik jis – mažas, apvalutis, dar aklas, tamsiai pilkas leliukas, kurį mama gimdymo metu netyčia stipriai sužeidė. Kai jį atvežė į Slėnį, buvo sunku patikėti, kad tas kelių dienų kamuoliukas turės jėgų išsikapstyti. Žaizda buvo gili, pradžia skaudi, bet, kaip vėliau paaiškėjo, Salis jau tada buvo pasirinkęs savo gyvenimo kryptį – išgyventi ir pridaryti kuo daugiau istorijų.

Laikas bėgo, žaizda sugijo, liko tik randas – toks solidus, beveik kaip garbės ženklas. Pats Salis, aišku, jo nė kiek nesureikšmina, nes jam daug įdomiau, kur šiuo metu bėga pelė, kuris kibiras liko neprižiūrėtas ir kur dar galima įlįsti. Tuomet nusprendėme suteikti jam laikiną globą, kol atsiras tikrieji namai. Na, bent jau toks buvo planas. Mes tikrai ieškojome namų. Tik gal… ne taip jau labai aktyviai. Tiksliau, kol mes neva ieškojome, Salis jau buvo priėmęs sprendimą už mus visus. Jis tiesiog pasiliko. Tyliai, be ceremonijų, be parašų ant dokumentų, bet su visišku įsitikinimu, kad namai yra ten, kur yra kas nors, iš ko galima atimti maistą.

Ir nuo tada prasidėjo tikrasis Slėnio nuotykis, vardu Salis. Savarankiškas – būtų per silpnas žodis. Šitas šuo yra toks savarankiškas, kad, panašu, turi savo asmeninį gyvenimo planą, maršrutus ir slaptą kalendorių. Jis netyčia buvo atsiradęs kitame kaime, netyčia rastas ant piliakalnio, netyčia beveik iškeliavęs Vievio kryptimi, matyt, turėdamas labai svarbių reikalų. Ne kartą juokavome, kad visi didžiausi Salio „netyčia“ gimdavo po jo vakarinių kino vakarų. Mat Salis turėjo vieną labai rimtą pomėgį – vakarais įsitaisyti kuo arčiau žmonių ir su neįtikėtinai rimtu veidu žiūrėti dokumentinius filmus apie laukinę gamtą. Vilkai, lapės, šernai, liūtai – viskas jį domino taip, lyg ruoštųsi rytdienos misijai. Kartais net atrodydavo, kad jis ne šiaip žiūri, o planuoja. Ir tada kitą rytą kažkas būtinai įvykdavo netyčia. Netyčia atsidurdavo ne ten, kur buvo paliktas, netyčia nuspręsdavo sekti kokį kvapą iki pasaulio krašto, netyčia šokdavo į balą su tokiu pasitikėjimu, lyg vakare būtų žiūrėjęs laidą „Išgyventi laukinėje gamtoje“. Esame beveik tikri, kad Salis save matė ne kaip šunį, o kaip dokumentikos herojų, kuriam kiekviena diena privalo baigtis bent vienu netyčia.

Netyčia prisismaugė antkakliu. Netyčia suvalgė lauko kilimėlio gabalą, kuris vėliau nusprendė tapti ilgalaikiu Salio virškinimo sistemos nuomininku. Netyčia, apimtas visiškos euforijos ir, panašu, trumpam pamiršęs, kad nėra arklys, įsivėlė į lekiančių arklių bandą ir atsidūrė Benčiui po kanopomis. Netyčia atėmė iš Valentino vandenį. Netyčia nuvijo Miss nuo kibirėlio su musliais ir, su visiškai rimtu veidu apsimetęs veganu, juos šlamštė taip, lyg būtų gimęs ekologiniame ūkyje, o Miss tuo metu stovėjo šalia ir žiūrėjo taip, kaip mes visi žiūrime į žmogų, pasiėmusį paskutinį kąsnį.

O vieną vasaros dieną Salis nusprendė, kad karštis per didelis, todėl visiškai netyčia išsimaudė šernų pamėgtoje baloje. To kvapo neįmanoma aprašyti – atrodo, net pati bala buvo šiek tiek nustebusi. Žinoma, po tokio SPA ritualo jis dar sugebėjo pasigauti kažkokią retą bakteriją, nes paprasti nuotykiai Salio gyvenime, matyt, nėra pakankamai įdomūs. Dabar, kai Salis pasirodo veterinarijos klinikos tarpduryje, gydytojų veiduose pirmiausia atsiranda šypsena, o paskui tas visiems jau pažįstamas klausimas: „Na, ir ką šį kartą netyčia pridarei?“

Ir vis dėlto už visų šitų netyčiukų slepiasi kažkas labai ypatingo. Salis yra vienas iš tų gyvūnų, kurie į gyvenimą ateina lyg juokas po labai sunkios dienos. Jis truputį pašėlęs, truputį be stabdžių, truputį katastrofa ant keturių kojų, bet kartu – neįtikėtinai šviesus. Saldus kaip medus, šiltas kaip vasaros vakaras Slėnyje ir toks savas, kad šiandien jau niekas nebegalėtų įsivaizduoti Slėnio be mūsų netyčiuko Salio. Nors, tiesą sakant, jis turbūt ir pats nebegalėtų įsivaizduoti pasaulio be Slėnio. Salis meistriškai viską gyvenime sugeba padaryti netyčia, vienas talentas jam sekasi geriausiai – netyčia užmigti bilenkur ir bilenkaip, lyg būtų po sunkios pamainos laukinės gamtos dokumentikoje. Nes kai kurie gyvūnai į mūsų gyvenimus ateina ne atsitiktinai. Net jeigu jų vardas – Netyčiukas Salis.