ATSISVEIKINOME SU MAŠA

Ji į Slėnį atvyko prieš kiek daugiau nei keturis mėnesius. Atvyko ne ieškoti naujo gyvenimo, o jau nešdama visą savo ankstesnio gyvenimo svorį – tylų, ilgai kauptą skausmą, kuris niekam nebuvo pakankamai svarbus, kad būtų sustabdytas.

Kažkada ji buvo tik noras – vaiko noras joti, turėti savo arkliuką. Ir tas noras buvo patenkintas be supratimo, be atsakomybės, be empatijos. Kol galėjo – buvo patogu. Kai nebegalėjo – liko viena su pasekmėmis.

Nors buvo dar visai jauna, jos kūnas jau buvo palūžęs. Įsisenėjęs laminitas, pažeistos, deformuotos kanopos, ištirpę kanopų kaulai, sausgyslių kontraktūros – visa tai reiškė ne tik diagnozes, bet kasdienybę, kurioje kiekvienas judesys kainuoja. Ji negalėjo judėti be skausmo, negalėjo bėgti, negalėjo būti tuo, kuo gimė būti. O kartu su tuo skausmu augo ir nepasitikėjimas žmogumi – tylus, bet labai aiškus. Ji gynėsi kaip mokėjo: kandžiojo, gąsdino, mėgino spirti. Ne todėl, kad buvo „bloga“, o todėl, kad kitaip jau nebemokėjo.

Į Slėnį ji įžengė sunkiai – ir kūnu, ir vidumi. Paprastai tokiems arkliams mes duodame tiek laiko, kiek reikia. Leidžiame jiems būti, neskubiname, neliečiame daugiau nei jie leidžia. Laukiame, kol jie patys nusprendžia pabandyti dar kartą. Bet su Maša buvo kitaip. Buvo kažkas jos žvilgsnyje, kas neleido tiesiog laukti. Didelės, protingos akys, sidabriniai karčiai, tas tylus trapumas, kuris traukė ne iš smalsumo, o iš labai gilaus noro būti šalia. Ji buvo švelnios kavos su pienu spalvos, išmarginta mažyčiais juodais ir baltais taškeliais, tarsi kažkas būtų labai atsargiai palietęs ją dažais. O jos rausva nosytė, nusėta smulkiais tamsiais taškeliais, visada keldavo šypseną – joje buvo tiek švelnumo, kad net sunkiausiomis akimirkomis primindavo, kokia ji iš tikrųjų yra trapi ir graži. Atrodė, kad būtent dabar jai reikia ne tik laiko, bet ir artumo.

Nors nuo pat pradžių buvo aišku, kad jos kelias nebus ilgas, kad suteikti jai pilnavertį, komfortišką gyvenimą šansų beveik nėra, vis tiek buvo svarbu pabandyti padaryti tai, kas dar įmanoma. Parodyti jai, kad gali būti kitaip. Kad žmogus gali ne skaudinti, o saugoti. Kad prisilietimas gali būti ne grėsmė, o ramybė.

Ir ji tuo patikėjo greičiau, nei galėjome tikėtis. Po kelių dienų ji jau pasitikdavo žmogų be įtampos, po truputį leisdavo prisiliesti, o dar po kiek laiko pati pradėjo ieškoti artumo. Jeigu jos nepastebėdavo, ji lėtai, kiek tik leido jos kūnas, prieidavo arčiau, ištiesdavo kaklą ieškodama žvilgsnio ir švelniai paliesdavo žmogui smakrą , tarsi tyliai primindama apie save. Ir kai rankos apglėbdavo jos galvą, ji atsipalaiduodavo taip, lyg bent trumpam viskas būtų gerai.
Laikyti jos galvą glėbyje buvo ypatinga. Tose akimirkose nebelikdavo nei praeities, nei skausmo istorijos – tik gyvas ryšys, labai paprastas ir labai tikras. Ir nors žinojome, kad tai truks neilgai, šildė mintis, kad ji to nežino. Kad ji spėjo pajusti švelnumą, saugumą, pasitikėjimą. Kad jos paskutinė patirtis su žmogumi buvo ne apie skausmą.

Mes negalėjome jos išgelbėti taip, kaip norėjome. Bet galėjome padaryti tai, kas kartais yra ne mažiau svarbu – leisti jai sužinoti, kad gyvenimas gali būti kitoks. Kad žmogus gali būti kitoks.
Ir ji tuo patikėjo.

Taip iškeliavo dar viena nepaprastai švelni siela, ilgai buvusi nematoma, bet vis dėlto spėjusi dar kartą patikėti. Ir nors jos istorija skaudi, joje liko tai, kas svarbiausia – patirtas šilumos jausmas, kuris, tikime, lydėjo ją iki pat pabaigos.