NET IR ŽAIBAI TURI SAVO LIKIMĄ

Slėnio gyvenimas pastaruoju metu skrieja šviesmečių greičiu. Vienos istorijos užverčia paskutinį lapą, kitos jį atverčia. Kartais atrodo, kad vos spėjame paskui įvykius, todėl ne visada suspėjame papasakoti jums viską taip greitai, kaip norėtume. Tačiau apie Žaibą nepapasakoti būtų neteisinga.

Žaibas į Slėnį atvyko mažiau nei prieš mėnesį. Jo praeities istorija iš esmės tokia pati kaip daugelio čia atvykusių gyventojų – ilga kelionė per žmones, vietas ir aplinkybes, kurios retai klausdavo jo nuomonės. Jis niekada neturėjo vienų namų, kuriuos galėtų vadinti savais, neturėjo vieno žmogaus, kuris būtų buvęs jo žmogus visam gyvenimui. Šiek tiek mėtytas, šiek tiek vėtytas, du kartus ištrauktas iš mėsininkų rankų, bet taip ir neradęs tos vietos, kur galėtų pagaliau sustoti. Iki Slėnio.

Nepastebėti Žaibo sunku net ir tokioje didelėje bandoje kaip mūsų. Pirmiausia išgirsi jo skardų kosulį, primenantį, kad astma nėra vien žmonių privilegija. Tada pamatysi kiek neįprastą eiseną, kurią paliko voblerio sindromas. Dar po akimirkos dėmesį patrauks lydyto asfalto spalvos kailis ir veido išraiška, tarsi jis jau nuo ryto būtų susipykęs su visu pasauliu. O tada pamatysi ir tas labai apvalias bulkas, kurios neabejotinai nusipelno atskiro paminėjimo.

Į bandą Žaibas buvo paleistas jau kitą dieną po atvykimo. Banda jį apžiūrėjo nuo kaktos iki kanopų ir, panašu, priėjo prie bendros išvados: „Žinok savo vietą ir gal viskas bus gerai.“ Nuo tos dienos Žaibas ėmė gyventi tarsi dviejuose pasauliuose. Jis buvo šalia bandos, bet kartu ir ne visai joje. Laikėsi tokiu atstumu, kad matytų visus, o pats galėtų likti nuošalyje. Stebėjo, analizavo,vertino . Ilgainiui tapo akivaizdu, kad jis ieško ne draugų, ne statuso ir net ne geresnio šieno kuokšto. Jis ieškojo vieno dalyko – saugumo. O jo supratimu saugumas turėjo keturias kanopas ir buvo vardu Tekila.

Tekila jo dėmesį priėmė gana palankiai. Na, suprantama. Solidus vyrukas, įspūdingų formų, tamsus, paslaptingas ir dar atkaklus. Tačiau vos tik gavęs tai, ko siekė, Žaibas netikėtai atskleidė kitą savo pusę. Jis pradėjo kontroliuoti kiekvieną Tekilos žingsnį. Nebeleido jai bendrauti su senomis draugėmis Ela, Tudži ir Upe, vaikė šalin visus, kurie prie jos priartėdavo, o galiausiai ėmė ją išsivesti į tolimiausius sklypo kampus ir laikyti atokiau nuo visos bendruomenės. Tekila ne kartą grįždavo pas savo drauges, ieškodama įprastos kompanijos ir saugumo, o Žaibas kantriai laukdavo. Jis niekada nesiverždavo jos pasiimti prie visų. Bijodavo. Laukdavo. O vos tik ji kiek nutoldavo viena, iš kažkur atsirasdavo šalia ir nusivesdavo atgal. Kartais žiūrint į juos buvo sunku atsikratyti minties, kad stebime ne arklius, o labai nesėkmingą romantinį serialą.

Įtampa augo, neramiau darėsi ne tik arkliams, bet ir žmonėms. Žaibo noras saugoti Tekilą pamažu persikėlė ir į santykius su mumis. Priėjus prie jos jis suglausdavo ausis ir stodavo tarp žmogaus bei Tekilos kaip siena. Tarsi sakydamas: „Ačiū už rūpestį, bet šiandien lankytojų nepriimame.“

Tačiau per daugelį metų išmokome vieną svarbią pamoką – naujai atvykęs arklys labai retai parodo savo tikrąjį veidą iš karto. Vieni atvyksta tušti ir palūžę, kiti pikti ant viso pasaulio, treti apsimeta, kad nieko neįvyko. Todėl laukėme, stebėjome. Leidome jam suprasti, kad čia nereikia kovoti už vietą po saule.

Ir vieną dieną jis suprato. Suprato, kad Tekila niekur nedings. Kad jos draugės nėra priešės. Kad banda nėra grėsmė. Kad niekam čia nereikia nieko atiminėti. Nuo tada viskas pradėjo keistis. Šiandien jie abu gyvena kaip paprasti bandos nariai. Tekila vėl leidžia laiką su draugėmis, o Žaibas turi ne tik ją, bet ir vyriškų žaidimų draugų, mėgstamą miego vietą ir tą ramybę, kurios, panašu, ilgus metus taip desperatiškai ieškojo.

Likimas keistas dalykas. Kartais jis verčia klaidžioti metų metus ir atrodo, kad tikrų namų taip ir nebus. Bet gyvenimas mėgsta netikėtumus.

Todėl jei ilgai neturėjai savo žmonių, savo draugų ar savo vietos pasaulyje, tai dar nereiškia, kad jų nesutiksi rytoj. Nes net ir kiekvienas Žaibas turi savo likimą. Kartais jam tiesiog reikia šiek tiek daugiau laiko, kad surastų kur trenkti.