ATSISVEIKINOME SU SENIU

Praėjo daugiau nei mėnuo nuo tos dienos, kai jį paleidome. Tik dabar pavyko prisėsti ir parašyti jo istoriją. Ne todėl, kad nežinojome, ką norime pasakyti. Priešingai – minčių buvo tiek daug, kad jos niekaip nesugulė į vieną pasakojimą.

Kai kalbame apie senus arklius, dažniausiai pirmiausia matome jų kūną. Matome artritą, sustingusius sąnarius, sunkesnį žingsnį. Tačiau Senio istorija buvo ne tik apie tai.

Nuo pat pirmos dienos Slėnyje matėme arklį, kuris gyveno tarsi nuolat laukdamas pavojaus. Atrodė, kad jo kūnas nė sekundei nepamiršdavo, jog reikia būti pasiruošusiam. Pasiruošusiam bėgti, ieškoti, sekti, neprarasti iš akių.

Jis labai stipriai prisirišdavo prie vieno pasirinkto bandos nario ir nuolat jį stebėdavo. Vos šis pajudėdavo į šoną, Senis skubėdavo iš paskos. Jei šalia prieidavo kitas arklys, jis akimirksniu įsitempdavo. Jei praskrisdavo paukštis ar prabėgdavo katinas, jo kūnas sureaguodavo greičiau, nei jis spėdavo suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Kartais atrodydavo, kad jis net pats nežino, kur reikia eiti ar nuo ko trauktis. Tiesiog jo kūnas nuolat kartojo tą pačią žinutę – būk pasiruošęs.
Net valgydamas savo mėgstamą košę jis nevalgydavo ramiai. Kiekvienas pašalinis judesys akimirksniu nutraukdavo jo ramybę.

Skaudžiausia buvo tai, kad ta įtampa jautėsi net stovint šalia jo. Senis neatrodė piktas. Neatrodė agresyvus. Jis atrodė be galo pavargęs.
Iš pradžių jis bandė prisirišti prie Diedulio ir Bėdulio. Tačiau jo nerimas buvo toks stiprus, kad jie instinktyviai stengdavosi laikytis šiek tiek toliau. Vėliau atsirado Meška. Ir vėl tas pats. Senis ieškojo artumo, bet kartu savo nuolatine įtampa tarsi netyčia stumdavo kitus nuo savęs.

Tai nėra atsitiktinumas. Arkliai yra bandos gyvūnai. Jie nuolat stebi vienas kitą ir remiasi vienas kito siunčiamais signalais. Kai vienas bandos narys nuolat elgiasi taip, lyg aplink būtų pavojus, tą įtampą pradeda jausti ir kiti. Todėl ilgainiui kai kurie arkliai tiesiog rinkdavosi būti šiek tiek toliau.

Galiausiai Senis pasirinko Tašką.
Jis ilgai ir atkakliai bandė įtikinti Tašką, kad jam reikia jo draugijos. O Taškas po truputį nustojo priešintis. Jis įsileido Senį į savo asmeninę erdvę. Leido jam būti šalia.

Tuomet priėmėme sprendimą pensininkų bandą perkelti į didžiulę, ramią pievą. Tikėjomės, kad daugiau erdvės, mažiau dirgiklių ir Taško draugija pagaliau padės Seniui atsipalaiduoti. Deja, to niekada neįvyko.

Bandėme ieškoti ir kitų sprendimų. Ieškojome papildų, bandėme vaistus, kurie galėjo padėti jo nervų sistemai atsipalaiduoti. Bandėme suteikti jam atskirą gardą ir atskirą levadą, kur jis galėtų matyti kitus arklius, tačiau pats pabūti ramybėje. Tikėjomės, kad tai suteiks jam daugiau saugumo.
Būti vienam jam buvo dar sunkiau. Matėme, kad poreikis fiziškai būti šalia kitų arklių buvo toks stiprus, jog užimdavo beveik visą jo dėmesį. Atrodė, kad instinktas būti kartu su banda buvo stipresnis už galimybę bent trumpam atsipalaiduoti.

Mes nežinome, ką Senis išgyveno iki atvykdamas į Slėnį. Galbūt jo gyvenime buvo įvykių, palikusių labai gilų pėdsaką. Galbūt priežastis buvo visai kita. To jau niekada nesužinosime.
Tačiau kiekvieną dieną matėme vieną ir tą patį arklį. Arklį, kuris taip ir nesugebėjo atsipalaiduoti.
Kartais žiūrint į jį atrodydavo, kad kažkur jo gyvenime tiesiog sulūžo mechanizmas, kuris turėtų pasakyti: „Dabar jau saugu.“ Ir, deja, atsarginių dalių tokiems mechanizmams niekas negamina.

Žinoma, buvo ir artritas. Jo kūnas buvo pavargęs. Tačiau kuo ilgiau į jį žiūrėjome, tuo labiau supratome, kad vertiname jau ne tik jo fizinę būklę. Pradėjome vertinti jo gyvenimo kokybę.

Senio istorija dar kartą priminė mums labai svarbų dalyką. Kalbėdami apie gyvūnų gerovę dažniausiai vertiname tai, ką galime pamatyti – ar gyvūnas pakankamai ėda, ar neserga, ar gali paeiti. Visa tai yra labai svarbu. Tačiau gyvenimo kokybę lemia ne vien kūno būklė. Gyvūnai, kaip ir žmonės, gali patirti baimę, ilgalaikį stresą ir nerimą. Ir nors negalime jų paklausti, kaip jie jaučiasi, kartais jų elgesys pasako daugiau nei bet kokie tyrimai. Ilgalaikė emocinė kančia nėra mažiau reikšminga vien todėl, kad jos neparodo rentgeno nuotrauka ar kraujo tyrimai. Ji gali tapti tokia stipri, kad gyvūnas nebesugeba tiesiog gyventi – net jei jo kūnas dar kurį laiką galėtų.

Todėl tą dieną atsisveikinome ne tik su senu arkliu, kurio kūnas buvo pavargęs. Atsisveikinome su Seniu, kuris, nepaisant visų mūsų pastangų, taip ir neberado ramybės.

Kartais didžiausia dovana, kurią galime padovanoti gyvūnui, nėra ilgesnis gyvenimas. Kartais tai – ramybė, kurios jis taip ir nebesugebėjo atrasti gyvendamas.