TĖVAS IR SŪNUS

Ne kiekvienas tėvas – asilas.
Ir ne kiekvienas asilas – tėvas.

Besisukant rytinėje Slėnio rutinoje, žvilgsnis sustojo ties šiuo labai mielu vaizdu. Nuotraukoje – Milius ir jo beveik metų amžiaus sūnus Joris. Ir iš karto pagalvojome, kaip įdomiai viskas vyksta gyvūnų pasaulyje. Atrodytų, kas čia tokio – tėvas ir sūnus guli šalia vienas kito. Bet vis dėlto net ir arklinių šeimos atstovai būna labai skirtingi tėvai. Vieni tėvystę priima rimtai, kiti laikosi atokiau, o treti apsimeta, kad čia išvis ne jų skyrius, ne jų pamaina ir ne jų problema.

Milius ir Joris nėra pirmoji tėvo ir sūnaus pora, gyvenanti Slėnyje. Prisiminimai mus nunešė beveik penkerius metus atgal, kai žiemos pabaigoje į Slėnį atvyko Valentinas – mini asiliukas, ir Bombonkė – mini poniukė. Netrukus pavasarį jie susilaukė palikuonio, kuris gavo Bagio vardą. Kaip dabar prisimename, Valentinas į Bagį žiūrėti negalėjo. Ne perkeltine prasme. Tikrai negalėjo. Visais įmanomais būdais vengė kontaktuoti, artintis, domėtis ar apskritai pripažinti, kad šitas mažas, gyvas, judantis reikalas turi su juo kažką bendro. Kartais atrodydavo, kad sūnus jam kelia lengvą šleikštulį ir labai rimtą egzistencinį klausimą: „O man čia dabar už ką?“

Iš dalies Valentino elgesį buvo galima suprasti. Tuo metu jis jau buvo įžengęs į trečią savo gyvenimo dešimtmetį. Panelių gyvenime buvo turėjęs nemažai, vaikų nuo jų – taip pat ne vieną. Į Slėnį atvyko po daugybės metų mažoje erdvėje, su visu ligų ryšulėliu, prasta savijauta, nuovargiu ir, panašu, labai aiškia gyvenimo pozicija: tėvystės skyrius uždarytas, dokumentai perduoti archyvui, atsakingo asmens vietoje nieko nėra. Nes ne kiekvienas asilas gimęs būti tėvu pagal pašaukimą. Kai kurie tampa tėvais tik pagal biologinį faktą, kurio vėliau patys labai stengiasi neprisiminti.

O štai Milius… Milius visai kito sukirpimo asilas. Jaunas, stiprus, nuo jaunos jaunystės visada šalia Liudos. Su ja susilaukė pirmosios dukros Yaros, o prieš beveik metus gimė ir Joris. Ir kartais tikrai kvapą gniaužia stebint, kaip rūpestingai ir atsakingai Milius nuo pirmų dienų mokė Jorį gyventi. Pradžioje Liuda, kaip ir priklauso ką tik pagimdžiusiai mamai, Miliui nelabai leido artintis prie mažylio. Pogimdybinė apsaugos tarnyba veikė visu pajėgumu, be pietų pertraukos ir be galimybės pateikti apeliaciją. Tačiau net tada Milius rasdavo būdą savo milžiniška nosimi atsargiai pasiekti sūnų, paliesti, pauostyti ir bent trumpam įsitikinti, kad tas mažas ausuotas stebuklas tikrai yra čia.

Vėliau, kai Liudos apsaugos režimas šiek tiek sušvelnėjo, o Milius gavo ne tik leidimą, bet ir pareigą leisti laiką su sūnumi, jis šią užduotį priėmė su visu rimtumu. Mokė Jorį, kuri žolė tinkama maistui. Mokė, kad vanduo yra ne tik būtinybė organizmo poreikiams patenkinti, bet ir puikus pasilinksminimų šaltinis. Ypač jei nosį įkiši kiek giliau ir pradedi taškytis taip, kad mama su sese akimirksniu suprastų: šeimoje auga talentas. Triukšmingas, šlapias, bet talentas. Mokė, kaip gelbėtis nuo mamos ir sesės, kai jos dėl tokių vandens pramogų staiga praranda humoro jausmą. Mokė, kad kai lyja ir pučia vėjas, užpakalį reikia atsukti vėjui, o ne veidą. Nes asilo gyvenime yra taisyklių, kurių nereikia aiškinti du kartus. Jei nepagavai iš pirmo karto – pagausi per lietų.

Mokė, kad gluosniai yra labai skanūs. Ypač tie, kuriuos Slėnio žmogus taip kruopščiai sodino, laistė ir saugojo. Tiesa, čia jau reikia mokėti laiku nešti kudašių, nes jei mama ir sesė pyksta dėl vandens taškymo, tai Slėnio žmogus, pasirodo, pyksta dėl gluosnio. Kodėl jam gaila gluosnio, iki šiol neaišku. Jei jau auga, vadinasi, reikia valgyti. Asiliška logika čia nepriekaištinga. Žmogaus argumentai – silpnoki.

Dabar Joris jau beveik pilnavertis, tvirtas paauglys, todėl Milius perėjo prie rimtesnių pamokų. Moko kovos meno. Moko giedoti, kai pro šalį praeina kokia kumelė. Moko kas rytą šūkauti šalia gyvenančiam kaimynui Valentinui. Sprendžiant iš Valentino reakcijos, šaukia jie ten tikrai ne kažką labai pagarbaus. Greičiausiai kažką iš serijos: „Labas rytas, pensininke, kaip spaudimas?“ Moko Jorį gerbti mamą. Nereikalauti ir nesitikėti iš jos per daug, nes iš esmės ji viena laiko visą šeimą ant savo kanopų. Milius gali būti labai geras tėvas, bet net ir jis supranta, kad pagrindinė šeimos vadovė yra Liuda. Ir protingas asilas su tokiais faktais nesiginčija.

Dėl tokių akimirkų mums niekada nepavyksta į gyvūnus žiūrėti kaip į vienodus. Net tos pačios rūšies, tos pačios šeimos, tame pačiame kieme gyvenantys gyvūnai gali būti visiškai skirtingi. Vienas tėvystę sutinka taip, lyg gyvenimas jam būtų užkrovęs nepageidaujamą papildomą funkciją. Kitas priima ją taip rimtai, kad belieka stovėti šalia ir tyliai mokytis.

Taip ir auga Joris. Šalia tėvo, kuris davė jam ausis, balsą, charakterį ir labai abejotiną pagarbos Valentinui mokyklą. O mes stovime šalia, žiūrime į juos abu ir galvojame, kad šeimos istorijos Slėnyje kartais rašomos visai paprastai. Be didelių deklaracijų. Be gražių pažadų. Be tėvystės kursų. Tiesiog du asilai - vienas dar mokosi gyventi, kitas labai rimtai aiškina, kaip tai daryti teisingai.