NET ŠEŠĖLIAI BŪNA NEPASTOVŪS

Gamtoje pastovumas labai nepatikimas dalykas. Viskas juda, keičiasi, persidėlioja, praeina. Net tai, kas vakar atrodė amžina, šiandien gali būti peržiūrėta, persvarstyta ir išmesta iš strateginio plano. Ypač jei tame strateginiame plane staiga atsiranda Kukulis.

Apie Šešėlę jau esame rašę ankstesnėse Slėnio istorijose. Savo vardą ji gavo dėl beveik religinio prisirišimo prie Slėnio bandos vado Merkio. Ilgą laiką Šešėlės gyvenimo tikslas buvo aiškus: būti šalia Merkio, sekti Merkį, pastebėti Merkį, būti pastebėtai Merkio ir, esant reikalui, labai subtiliai priminti Merkiui, kad ji egzistuoja. Merkys ją kaip ir pripažino, bet tikrai ne pasirinko. Labiau toleravo kaip vasarinę muselę – ne todėl, kad labai norėtų, o todėl, kad iš principo tingėjo aiškintis. Ir taip viskas ramiai, nuosekliai, beveik stabiliai tęsėsi iki šios vasaros pradžios.
Tada bandoje atsirado mažųjų ponių trijulė – Kukulis, Lotte ir Nadyra. Ir Šešėlė, iki tol atrodžiusi kaip ištikima Merkio krypties sekėja, staiga pamatė Kukulį. O Kukulio nepamatyti sudėtinga. Ūgiu – gero moliūgo, stotu – ilgai sportavusio kumpiuko, pasitikėjimu savimi – kaip trijų metrų eržilo, kuriam gyvenimas dar nepaaiškino, kad jis nėra trijų metrų eržilas. Kukulis labai drąsus, naglas, grubokas ir kažkokiu mistiniu būdu gebantis priversti net didžiausius bandos narius pagalvoti, kad gal šiandien konfliktų nereikia.

Šešėlė jį pastebėjo dar pavasarį. Ateidavo prie ponių levados, stebėdavo kiekvieną Kukulio žingsnį ir vis bandydavo atkreipti jo dėmesį žvengimu, kuris labiau primena šuns žaisliuką negu rimtos kumelės kreipimąsi į potencialų gyvenimo partnerį. Bet panašu, kad Šešėlei tai atrodė visiškai tinkama meilės kalba. Reikia pripažinti, jos pasirinkimai visada buvo įdomūs. Merkys – dešimt kartų didesnis. Kukulis – perpus mažesnis. Akivaizdu, kad Šešėlė partnerių nesirenka pagal dydžių lentelę. Greičiausiai ji tą lentelę seniai suvalgė kartu su kokiu nors gluosniu.

Tik buvo viena problema. Kukulis ne vienas. Kartu su juo Lotte – ponia, kuri Šešėlės, švelniai tariant, nevirškina. Lotte aiškiai neturi ketinimų dalintis nei Kukuliu, nei jo dėmesiu, nei net jo šešėliu. O kai esi Lottės dydžio, bet su Napoleono vidaus politika, kiekvienas papildomas centimetras tavo teritorijoje yra rimtas diplomatinis incidentas.
Nadyra šioje istorijoje laikosi visai kitos pozicijos. Ji yra ta, kuri žiūri į visus aplinkinius ir tyliai galvoja, kad jie nenormalūs. Nadyra – ramybės, pastovumo ir „nulis problemų“ siela. Išvaizda ir vidumi – tikra hipė. Jei galėtų, tikriausiai stovėtų su ramunėle karčiuose ir sakytų: „Žmonės, poniai, kumelės, tiesiog nekonfliktuokime.“ Bet Lottė nėra Nadyra. Lottė konfliktuoja prevenciškai.

Kai vasaros pradžioje Kukulis nusprendė, kad gali savo merginas išvesti į bendrą Slėnio bandą, Šešėlė iš laimės vos tilpo savyje. Lakstė paskui Kukulį, stabdė, mėgino pasiūlyti jam pasikasyti, valgė žolytę nosis į nosį. Tiesa, dažniausiai tomis retomis akimirkomis, kai Kukulis pats iki galo nesuprasdavo, kas vyksta, arba kai Lottė trumpam būdavo užsiėmusi chaoso kūrimu kitame bandos sektoriuje. Pats Kukulis Šešėle nėra labai sužavėtas. Reikia pasakyti tiesiai – ši labai abstrakčių kūno formų moteriškė neatrodo kaip jo išsvajota kumelė. Jis mokosi ją toleruoti, bet iš jo veido aišku: jeigu čia romantinis romanas, tai jis scenarijaus neskaitė ir vaidmens nepasirašė.O Šešėlė vis tiek bando. Kantriai. Nuosekliai. Su ta pačia sena strategija, kuri prie Merkio nedavė didelių rezultatų, bet, matyt, Šešėlės metodinėje medžiagoje kitų skyrių nėra. Kartais ji dar patikrina ir Merkį. Prabėga jam po kojomis aukštai iškėlusi galvą ir uodegą, tarsi sakydama: „Aš dabar labai užimta, bet jei staiga po visų šių metų persigalvotum – teorinė galimybė dar nėra visiškai uždaryta.“ Merkys, jei ir pastebėjo pokyčius, greičiausiai tik dėl to, kad jam palengvėjo.

O tada įvyko scena, kurią turbūt reikėtų įrašyti į Slėnio romantinių dramų aukso fondą. Stovi Kukulis. Prie jo prieina Šešėlė. Tiesia nosį prie jo nosies. Pagaliau tas retas momentas, kai yra šansas paliesti Kukulį be Lottės saugumo tarnybos įsikišimo. Ir staiga iš galo atbėga Lottė. Bėga jau praktiškai šonu, nes pasturgalis iš anksto paruoštas koviniam veiksmui. Dar metras – ir Šešėlei turėjo būti oficialiai paaiškinta, kur baigiasi jos romantinės ambicijos. Bet tada Lottei išnyra girnelė. Pas ponius tokių bėdų, deja, pasitaiko. Judesys užsiblokuoja, Lotte krenta ant šono, Kukulis – tas pats labai drąsus Kukulis, kurio bijo pusė bandos – taip išsigąsta, kad į savo trumpas kojas sudeda ne tik visą jėgą, bet ir visą sielą kad pabėgti. O Šešėlė, turinti savų problemų su dubeniu ir galinėmis kojomis, iš išgąsčio tiesiog atsisėda. Ir štai jums meilės trikampis Slėnio stiliumi: viena krenta, vienas bėga, kita atsisėda. Romantika, tik su veterinariniu prieskoniu.

Dabar Šešėlė vis dar laikosi Kukulio krypties. Kukulis vis dar bando suprasti, už ką jam tokia laimė. Lottė vis dar stengiasi laikyti Šešėlę kuo toliau nuo savo Kukulio, nuosavybės, teritorijos ir apskritai nuo oro, kuriuo kvėpuoja Kukulis. Nadyra vis dar tyliai spinduliuoja hipišką ramybę ir tikriausiai svajoja apie pasaulį, kuriame visi tiesiog ėda žolę ir nekvaršina vieni kitiems galvų.

O mes stovime šalia, stebime šitą mažą bandos spektaklį ir vėl galvojame, kokie įdomūs yra gyvūnai, kai nustoji juos matyti kaip vienodus. Jie keičiasi. Renkasi. Persigalvoja. Prisiriša. Nusivilia. Vėl susižavi. Kartais metų metus seka paskui vieną vadą, o tada ateina vasara, pasirodo apvalus trumpakojis Kukulis, ir visa vertybių sistema griūva ties pirmu žolės kupstu.

Turbūt čia ir yra visas gyvenimo grožis. Nieko nėra pastovaus. Net šešėliai keičia kryptį, kai pasikeičia šviesa.
O Slėnyje šviesa kartais krenta labai keistai.