ATSISVEIKINOME SU BĖDULIU

Praėjo daugiau nei mėnuo nuo tos dienos, kai jį paleidome. Kaip ir su Seniu, žodžiai atėjo ne iš karto. Kartais atrodo, kad kuo ilgiau gyvūnas gyveno šalia mūsų, tuo sunkiau apie jį parašyti taip, kad tilptų viskas – jo kūnas, jo charakteris, jo istorija ir ta paskutinė diena, kuri viską sudėjo į vieną labai sunkų sprendimą.
Bėdulis į Slėnį atvyko jau su labai sunkia sveikatos našta. Pažengęs artritas, lordozė, sunki astma. Astmą mums pavyko suvaldyti. Su lordoze jis, panašu, jau seniai gyveno ir buvo kažkaip išmokęs su ja susitarti. O štai artritas nieko gero nežadėjo nuo pat pradžių.

Kaip dažnai nutinka Slėnyje, mūsų užduotis buvo ne padaryti stebuklą. Mūsų užduotis buvo suteikti jam kitokį gyvenimą nei tas, kurį jis pažinojo iki mūsų. Gyvenimą be vienatvės. Be vežimo. Be sunkaus kaimo darbo. Be grubaus žmogaus rankos. Norėjome, kad paskutinį savo gyvenimo etapą jis pažintų tai, kas arkliui turėtų priklausyti ne kaip dovana, o kaip savaime suprantamas dalykas – judėjimą be pančių, gentainių draugiją, saugią erdvę ir žmogų, kuris į jį žiūri ne kaip į įrankį, o kaip į gyvą, pavargusį, bet vis dar labai svarbų gyvūną.
Ir mums tai pavyko. Tuo esame tikri.

Bėdulis buvo tikras bambeklis.

Visais nepatenkintas, viskuo nepatenkintas, su pasauliu nuolat turintis kažkokių nebaigtų reikalų. Jei Slėnyje reikėjo surasti gyvūną, kurio veidas sako „nu ir vėl jūs čia visi“, Bėdulis būtų buvęs labai rimtas kandidatas į pirmą vietą.
Bet po tuo bambėjimu buvo labai socialus arklys. Jam reikėjo gentainių, reikėjo būti kartu, reikėjo jausti, kad jis nėra vienas. O kai pagaliau pradėjo pilnai pasitikėti žmogumi, atsivėrė ir kita jo pusė – labai švelni, labai jautri, labai žmogiškai paliečianti. Tas pats Bėdulis, kuris galėjo atrodyti amžinai nepatenkintas, prie žmogaus galėjo būti stebėtinai minkštas.

Po žiemos jo artritas tapo ta riba, kurios jau nebegalėjome ignoruoti. Paskutinėmis savaitėmis viskas, ką jis dar galėjo, buvo lėtai vaikščioti ir labai daug gulėti. Atsikelti jam tapo vis sunkiau. Kiekvienas toks bandymas kainavo vis daugiau jėgų ir skausmo. Risčia, judesys, lengvumas – visa tai jam jau buvo likę kažkur praeityje.
Tokiais atvejais Slėnyje gyvūnai patenka į planinių eutanazijų sąrašą. Skamba labai sunkiai. Gal net per daug šaltai. Bet iš tiesų tai nėra nei data kalendoriuje, nei sprendimas „kai bus patogu“. Tai reiškia, kad mes pradedame labai atidžiai stebėti gyvūno gyvenimo kokybę ir nebeleidžiame sau apsimesti, kad „dar kaip nors“. Kartais tai trunka savaites. Kartais ilgiau. Kartais sprendimas priimamas dėl vieno gyvūno. O kartais, labai retai, bet taip nutinka, per tą pačią dieną tenka atsisveikinti ne su vienu.

Tą dieną pirmiausia buvo Senis.

Senio sprendimas jau buvo subrendęs. Apie jį rašėme atskirai, nes jo istorija buvo kita. Tačiau kai Senis užmigo, įvyko tai, ko nebuvome iki galo numatę.

Bėdulis pamatė Senį ir pradėjo jo ieškoti.

Tai buvo labai sunku matyti. Nes kasdieniame gyvenime Senis, švelniai tariant, Bėdulio nemėgo. Jų santykiai nebuvo iš tų gražių istorijų, kur arkliai stovi susiglaudę kaklais ir atrodo, kad fone turėtų groti smuikai. Ne. Čia buvo pensininkų fondas. Su bambėjimu, asmeninėmis ribomis, nuotaikomis ir labai aiškia nuomone apie vienas kitą.
Bet kai Senio nebeliko, Bėdulis sunerimo. Jis bandė judėti greičiau. Bandė net risčioti, nors paskutinėmis savaitėmis jo sąnariams tai jau buvo beveik neįmanoma. Jo kūnas nebegalėjo, bet nerimas vis tiek stūmė jį ieškoti.
Ir tą akimirką tapo aišku, kad laukti dar savaitę ar dvi būtų ne dovana. Tai būtų dar viena našta.

Mes jau žinojome, kad Bėdulio laikas atėjo. Žinojome, kad jo kūnas pavargo. Žinojome, kad artritas nebegrįžtamai pasiėmė iš jo bet kokį gyvenimo komfortą. Tačiau pamatę, kaip jis ieško Senio, supratome, kad prašyti jo dar gyventi ieškant to, kurio jis neberas, būtų ne meilė, o mūsų pačių nenoras paleisti.

Todėl tą dieną atsisveikinome ir su Bėduliu.

Tai buvo vienas tų sprendimų, kurie viduje nesusideda gražiai. Nes vienu metu žinai, kad darai teisingai, ir vis tiek skauda taip, lyg kažkas plėštų per gyvą vietą. Bet mūsų darbas Slėnyje nėra tik gelbėti. Mūsų darbas yra ir laiku sustoti. Laiku pamatyti, kad gyvūno gyvenimas tapo sunkesnis už jo galimybę juo džiaugtis.

Bėdulis daug metų gyveno kaime, vienatvėje, darbe ir, kiek galime suprasti, ne meilėje. Ta mintis skauda. Bet kita mintis šildo.

Paskutinius savo metus jis praleido kaip tikras arklys.
Su draugais. Su laisve judėti tiek, kiek leido kūnas. Su žmogumi, kuris prie jo ėjo ne reikalauti, o pasirūpinti. Su rankomis, kurios lietė ne grubiai, o švelniai. Su teise bambėti ant pasaulio ir vis tiek būti mylimam.
Atsisveikinome su Bėduliu – senu, pavargusiu, bambančiu, jautriu arkliu, kuris į Slėnį atsivežė labai daug skausmo, bet išėjo iš jo nebe vienas.

Ir tai, turbūt, yra viskas, ką mes jam galėjome pažadėti.

Kad pabaigoje jis bus nebe vienas.