Kortanos istoriją žinome jau daugiau nei pusantrų metų. Kilminga žemaitukė, kažkada įsigyta… na, kas ten dabar žino kodėl. Gal buvo svajonių, gal planų, gal tiesiog kažkam pasirodė, kad arklys yra gražus dalykas kieme, o visa likusi atsakomybės dalis kažkaip pati susitvarkys. Tik, kaip dažnai nutinka, pati ji nesusitvarkė. Kortana buvo laikoma taip, kaip kartais žmonės įsivaizduoja „senovinį“ arklio gyvenimą: pavasarį ir vasarą – grandinė ir žolė, rudenį ir žiemą – tvartas ir šienas. Kanopų tvarkymas? Ai, ne, negirdėjom. Geriausiu atveju kartą per metus ar pusantrų. Rezultatas – sunkus laminitas, nutukimas, kanopos kaulo pokyčiai, rotacija ir tokios peraugusios kanopos, kad Aladinas, pamatęs jas, būtų tyliai atsisėdęs į kampą ir pradėjęs pavydėti.
Tada atsirado žmogus, kuriam nebuvo tas pats. Būtent jo dėka prasidėjo visa ilga Kortanos kelionė į kitokį gyvenimą: konfiskacija, teismai, apeliacijos, Aukščiausiasis Teismas ir ta niekaip nesibaigianti istorija, trukusi daugiau nei metus. Kai po visų procesų Kortana pagaliau atvyko į Slėnį, paaiškėjo, kad prie viso jau žinomo bagažo ji turi dar ir kanopos viduje esančio kaulo lūžį. Žodžiu, mergina atvyko ne su lagaminu, o su visu gyvenimo sunkvežimiu, dar prikabintu priekaba iš paskos. Prie viso to verta pridėti ir tai, kad ji visą gyvenimą gyveno viena. Be bandos. Be gentainių. Be galimybės būti arkliu tarp arklių. Ir tai labai greitai tapo aišku.
Išlaipinus iš priekabos, Kortanai atsivėrė naujas pasaulis. Panašu, kad tą akimirką jos neuronai tiesiog numetė visus sveiko proto įrankius ant žemės ir išėjo pietų pertraukos. Pamačiusi arklius, ji pamiršo skausmą, diagnozes, kanopas, lūžius, antsvorį ir viską, kas teoriškai turėjo jai sakyti „ramiai, lėtai, atsargiai“. Nieko panašaus. Jos viduje įsijungė vienas labai garsus instinktas: „GENTAINIAI. GREIČIAU. PAS. JUOS.“ Ir viskas. Pokalbis baigtas. Derybos neįvyko. Žmogus su savo planais, gydymu, adaptacija ir saugumu tą akimirką buvo maždaug tiek reikšmingas, kiek nedidelis lapas uragano metu.
Reikia pripažinti, tai buvo vienas sudėtingiausių arklių, kada nors atvykusių į Slėnį. Ne todėl, kad ji būtų bloga. Ji tiesiog buvo visiškai užlieta instinkto. Su ja tuo metu buvo neįmanoma kalbėtis, neįmanoma susitarti, neįmanoma paaiškinti, kad jos kanopoms toks judėjimas yra visiškai ne į naudą. Tokiais atvejais žmogui belieka būti šalia, prisikasti kažkur labai giliai iki paskutinių kantrybės ir ramybės atsargų, o tada dar šiek tiek pakasti giliau, nes pirmų atsargų dažniausiai neužtenka. Ir laukti, kol adrenalino banga bent truputį nuslūgs. Kortanos atveju ji nuslūgo po trijų valandų. Trijų ilgų, labai informatyvių valandų, per kurias Slėnis dar kartą prisiminė, kad arkliai nėra baldai su karčiais.
Tuo metu Slėnyje jau buvo ir Vega, atvykusi vos para anksčiau. Iš pradžių pagalvojome, kad dvi naujokės galėtų padėti viena kitai lengviau išgyventi pirmas dienas naujoje vietoje. Ir pirmomis akimirkomis Kortana tikrai atrodė taip, lyg būtų pasiruošusi tapti geriausia Vegos drauge. Gražu, ramu, švelnu, beveik galima buvo patikėti, kad visata trumpam nusprendė nesityčioti. Bet visatai, matyt, tiesiog reikėjo kelių dienų pasiruošti. Netrukus tarp strateginių pabėgimo planų, elektrinio piemens techninių galimybių vertinimo ir teritorijos analizės Kortana dar spėdavo labai nuoširdžiai gadinti gyvenimą Vegai. Tarsi Vega būtų asmeniškai atsakinga už visus jos gyvenimo nepatogumus, maisto išdėstymą, vandens vietą, orą, gravitaciją ir bendrą pasaulio neteisybę.
Kai Kortana pagaliau nurimo, paaiškėjo dar vienas įdomus dalykas: isterijos būsenoje ji buvo beveik paprastesnė negu tada, kai tapo rami ir pradėjo galvoti. Nes galvoti Kortana moka. Strateguoti, vertinti situaciją, tikrinti visus kampus, analizuoti piemenį, ieškoti silpniausios vietos ir ruošti pabėgimo pas levados kaimynus planą jai, panašu, yra maždaug taip pat natūralu kaip nusičiaudėti. Mes jai davėme laiko pailsėti. Ji sau davė dvi paras išstudijuoti teritoriją, įvertinti, kiek baisus tas elektrinis piemuo, ir nuspręsti, kurioje vietoje jį būtų lengviausia nutraukti. Trečią dieną planas buvo įvykdytas. Kortana nutraukė piemenį ir pabėgo pas Snaigį ir Jupiterį.
Grąžinome. Mandagiai, kiek tai įmanoma kalbantis su arkliu, kuris akivaizdžiai laiko save savo gyvenimo projekto vadove, paaiškinome, kad dabar jai labai svarbus poilsis, gydymas, ramybė ir laikas. Kortana į šį mūsų pedagoginį bandymą atsakė dar dviem pakartotiniais pabėgimais. Ir čia verta pasakyti, kad mergina turi tokį stiprų charakterį, jog labai greitai suprato vieną techninę detalę: jei elektrinį piemenį rausi lėtai, bus nemalonu. Jei rausi staigiai – bus tik „bakst“ ir viskas. Genialu. Ne mums, aišku. Mums tai labiau priminė situaciją, kai arklys perėmė inžinerinę kontrolę objekte. Bet Kortanai sistema veikė.
Po trečio karto palikome jos pasirinkimą kaip galutinį. Nes Slėnyje mes labai dažnai kalbame apie pasirinkimus, bet kartais ateina gyvūnas ir labai aiškiai parodo, kad šį kartą jis ne šiaip renkasi – jis jau pasirinko, pasirašė, įvykdė ir dar kelis kartus pademonstravo, kad mūsų nuomonė gali būti įdomi, bet nebūtinai lemiama. Su Kortanos diagnozėmis ilgalaikė perspektyva, deja, nežada nieko labai gero. Realiai „ilgai“ čia tikrai nėra tas žodis, į kurį galėtume remtis. Todėl raktinis žodis tampa kitas – „laimingai“. Nes Slėnyje mums svarbiausia ne kiek ilgai gyvūnas gyvena, o kaip kokybiškai jis dar gali gyventi.
Taip Kortana liko su Snaige ir Jupiteriu. Ir, mūsų nuostabai, o gal jau ir nebe nuostabai, ši trijulė puikiai sutaria. Gyvena tryse, atskirai nuo didžiosios bandos, savo mažoje laminitinių respublikoje. Visi trys su ta pačia diagnoze – lėtiniu laminitu. Visi trys su savo ribomis, savo poreikiais, savo istorijomis ir savo labai aiškiomis priežastimis, kodėl gyvenimas turi būti švelnesnis negu buvo iki šiol. Kortana, kuri atvyko iš vienatvės, iš grandinės, iš skausmo ir iš labai riboto pasaulio, pagaliau pati pasirinko savo vietą ir savo arklius. Žmogus šioje istorijoje, kaip visada, labai norėjo būti protingas, bet galų gale turėjo tiesiog pripažinti, kad kumelė su peraugusiomis kanopomis ir strateginiu mąstymu jau viską nusprendė.
Ir kol jos gyvenimas dar kupinas pasirinkimų, mes tuo džiaugsimės. Džiaugsimės jos laimingu, arklišku gyvenimu. Džiaugsimės tuo, kad ji gali būti su gentainiais, kad gali pati parodyti, kur jai geriau, kad jos pasaulis pagaliau nėra grandinės ilgis ar tvarto sienos. O kas bus toliau… niekas iš tikrųjų nežino. Mes galime gydyti, prižiūrėti, saugoti, stebėti, laiku priimti sunkius sprendimus ir labai stengtis. Bet gyvenimas, kaip ir Kortana, mėgsta turėti savo planą.
Todėl šiandien tiesiog džiaugiamės tuo, kas yra dabar. Kortana yra Slėnyje. Ji turi draugus. Ji turi erdvę. Ji turi balsą, kurio, panašu, niekada ir netrūko, tik pagaliau atsirado kam jo klausytis. Ir ji turi pasirinkimą. Kartais tai yra daugiau, nei gyvūnas turėjo per visą savo gyvenimą.
