Gėrio ir blogio buveinė.

“Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių”, – teigė vienas įtakingiausių renesanso epochos Prancūzijos filosofų, tačiau žodžius audė akivaizdžiai ne apie arklio gyvenimą, kuris, norėtume priminti, deja, nuo jo paties tikrai nepriklauso. Ši istorija apie gyvenimą, kuriame didis teisėjas, sprendžiantis kokį rytą ir vakarą pasitikti- užpildytą gėriu ar blogiu, buvo žmogus. Nors atrodytų, kas gi čia ypatingo, ne vienas arklys patyrė kančių, ne vienas jų buvo išgelbėtas. Tačiau yra ir tas, kuris dar ir šiandien, jau daugeliui metų praėjus, kasdien žmogaus gėriu stipriai apglėbtas, rytą ir vakarą blogiu dar vis prisimena.

Nedidelis, tačiau tvirto stoto, stiprus, užgrūdintas, juodas kaip anglis arklio kūnas nusėtas randais, tai palikimas, apie kurį Merkys visą gyvenimą išliks nebylus. Gal ir gerai, kad nežinome tos istorijos, nesugebame plačiai atverti tamsiausios savo fantazijos skrynios, kurioje žmogaus žiaurumas juodo arklio juodas dienas turbūt tik krauju spalvindavo, sugriaudamas bet kokius pasitikėjimo saitus, pažadindamas iš prigimties taikaus, draugiško gyvūno nežabotą agresiją ir įniršį. Tokį agresyvų, norintį įspirti, įkąsti vos tik prisiartinus, mes jį pažinome tą dieną, kai 2013 m. daugiau nei 120 ūkyje badu marintų arklių kovojo už išlikimą, kiekvienas savaip – agresyviai arba bejėgiškai.

Atgauti pasitikėjimą neužteks didelės morkos, o ir maišas obuolių tik nevykusi tavo piktų kėslų priedanga, taip Merkys metų metus galvos pamatęs žmogų, visuomet preciziškai išlaikydamas saugų atstumą, visuomet netvarkingais, vešliais karčiais pridengtomis akimis įtariai sekdamas kiekvieną tavo judesį, visuomet mintimis tiesdamas kelius pabėgti. Merkio instinktai ir protas veikia neišskiriamoje bendrystėje, tai ne tik pastebima, tai yra taip akivaizdu, kad kiekvieną akimirką būdamas netoli šio skaudžią praeitį turinčio gyvūno, pradedi abejoti savo, kaip Homo sapiens, gebėjimu greitai, efektyviai ir neklystant priimt strateginius sprendimus, ypač tokius, esminius, sprendžiančius tavo gyvenimo buveinėje esančio viso gėrio ir blogio kovos nugalėtoją – būti laisvam ar įkalintam, būti kartu su šeima ar matyti juos paskutinį kartą, gauti skanėstą ar patirti skausmą, gyventi ar mirti.

Būtent toks arklys – tvirtas, kovingas, niekada nepasiduodantis, atsargus, pastabus, įvertinantis riziką, sukaupęs patirtį yra vertas būti atsakingu ne tik už save, bet ir už kitus, apsaugoti savo bandą, susilaukti palikuonių. Merkys yra tikras vadas Arklių slėnio ganyklose, nepavargstantis įrodinėti savo pranašumą dažnai didesniems ir jaunesniems. Žmogaus, deja, jam nepavyko nugalėti, tiesa, vargu, ar Merkys išties norėjo nugalėti, ar norėjo su žmogumi kautis, galbūt tiesiog draugu ketino būti, siekė geriau pažinti, surasti artumą, ryšį, tačiau užsakęs gėrį, liko blogiu pavaišintas. Atgauti psichologiškai palaužto gyvūno pasitikėjimą tikrai nelengva, tai yra sunkus, ilgas, kryptingas ir kvalifikuotas darbas. Galime pasidžiaugti, kad Merkys kasdien to gėrio savo gyvenimo buveinėje Arklių slėnyje mato vis daugiau, atvykstantys žmonės čia nenori kautis, jie nori pamatyti Merkį savo esybėje, vadą, lyderį, gamtos apsuptyje, nesuvaržytą, neišgąsdintą.