Kartą prieš keletą metų puikios, savo gamta besididžiuojančios valstybės sostinės pakrašty gyveno „valstybės turtas“. Jis gyveno vietoje, kurią vietinė liaudis vadino Pavilnio jaunųjų gamtininkų centru, o valstybė vadino Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Biologinės įvairovės priežiūros ūkio skyriumi. „Valstybės turto“ buvo nemažai ir jis turėjo ausis, uodegas ir kanopas.

 Tiesa, su kanopomis buvo šiokia tokia bėda. Kanopų niekas neprižiūrėjo mažiausiai penkerius metus ir kiekvienas žingsnis kėlė „valstybiniam turtui“ skausmą. Negana to, tos skaudančios kanopos mynė storą mėšlo sluoksnį ankštose garduose arba suko ratus mažame, tvora užtvertame plote, nuolat kartodavo judesius, rodančius, kad šis „turtas“ turi rimtų psichologinių problemų, kartais buvo išvedamas ant žolės pasiganyti ir pririšamas grandine.

 Laimei, bent pakelti akis į dangų visada gali… „Valstybinį turtą“ lankė žmonės. Tiesa, visai nežinia, kiek jie suteikdavo džiaugsmo šešiems poniams ir dviem asilams, kurie tą „turtą“ sudarė. Mat vaikai, kurių edukacijai labiausiai ir buvo skirtas šis Džiaugsmo gatvėje įsikūręs centras, ir kiti lankytojai dažniausiai šerdavo gyvūnus visiškai jiems netinkamu maistu, kuris sukėlė dar daugiau sveikatos problemų. Kartą šią kompanija aplankė kiek kitokie lankytojai. Atkeliavo žmonės, kurie norėjo padėti – sutvarkyti kanopas, suteikti tinkamą pastogę ir maistą, pakankamai erdvės ganytis į valias. Jie vadino save Žirgų globos asociacija. Susiėmė už galvos šio turto savininkai, išlindo visos ylos iš maišo. „Neturim už ką“, – sakė jie. Gydyti, prižiūrėti, tinkamai maitinti. „Bet neatiduosim“. Mat „valstybinį turtą“, net uodeguotą ir kanopuotą, taigi gyvą, valstybė gali perduoti tik sau, t. y. kitai valstybinei įstaigai. Arba parduoti. Ir pardavė, liko tik trys „valstybinio turto“ vienetai, turintys kanopas ir ausis: poniukės Margutė ir Zylutė bei asiliukas Valentinas. Gyveno jie labai draugiškai, tikri nelaimės draugai.

 O nelaimės nesibaigė – visų trijų sveikata šlubavo. Nepaisant to, jie buvo tampomi po visokias „edukacijas“, laisvai dauginosi, o savo palikuonius regėdavo vos kelias dienas, paskui jie stebuklingu būdu pradingdavo… Pasakaitė virstų visa pasaka, jei pradėtume pasakoti, kokiu būdu šis „valstybinis turtas“ atsirado Arklių slėnyje, bet jie čia, pagaliau laisvi, džiaugiasi sočiu ir be skausmo gyvenimu! Pirmoji į Žirgų globos asociacijos laikiną globą pateko Zylutė, kurią dabar vadiname Šėšėle, su vos savaitės Mėta, tapusia tikru Slėnio pasididžiavimu. Jos abi įsiliejo į bandą ir yra pilnavertės jos narės. Vėliau atkeliavo Margutė ir Valentinas. Pasaulį išvydo jų vaikas Bagis, į Slėnį atkeliavęs mamos pilve, kai dar niekas to nenutuokė. Visi jie – jau neatskiriama Slėnio dalis. Dar ilgesnė pasaka gautųsi, jei surašytume, kiek visokių priežasčių išgirdome, kodėl šis valstybės turtas (jau tiesiogine prasme) iki šiol nėra nurašytas ir perduotas į nuolatinę Žirgų globos asociacijos globą. Bet svarbiausia, kad ši pasaka turi laimingą pabaigą – minėtas centras buvo likviduotas, jo turtas išparduotas aukciono būdu, o Valentiną, Margutę ir Šešėlę nusipirko Žirgų globos asociacija. Norime pabrėžti, kad įprastai tokia praktika neužsiimame ir neišpirkinėjame arklių nei aukciono, nei jokiais kitais būdais. Bet ši situacija buvo kitokia – tokia beviltiška, tokia jautri. 

Šie gyvūnai pagaliau buvo nurimę, radę savo vietą, gydomi, be galo artimi vienas kitam, galėtume tarti – kaip šeima. Juos išskirti, ištraukti iš jiems jau įprastos aplinkos, kur jie saugūs ir laimingi, ir atiduoti likimo valiai ar į mėsininkų rankas tiesiog negalėjome… Dabar jie pas mus ir liks čia iki savo dienų pabaigos. Už tai esame be galo dėkingi visiems jums, kurie mus palaikote ir remiate finansiškai, be to niekaip nebūtų įvykusi laminga šios istorijos pabaiga. Ir dar labai ypatingą ir didžiulį ačiū norime tarti Vita Jasinauskaite, kuri visus šiuos metus ištikimai mus lydėjo per visus tokios ilgos ir sudėtingos istorijos vingius.