Ūgtelėjęs liaunas beržas, galiausiai palūžtantis vėjo rūstybei, ar mažas akmuo guviai straksintis nuo kelio tolyn, lengvai paragintas žygio batu. Aplink apsidairai, čia daug mažų būtybių, vienaip ar kitaip savo vietos dirvoje ieškančių. Ir būna, kad jos randa, būna, kad beržas užauga nelūžęs, medelis pavirsta tvirtu medžiu, atbėga žmonės prie jo ir apkabina, paramsto lentom gražiu rateliu. Ratelis pavirsta šiltu nameliu, o namelis – prieglobsčiu dar vienai mažai gyvybei.

Prie beržo suręstoj tvirtovėj šeimininkauja mažiukas pūkų darinys. Lauke nesmagu: šlapia, vėjuota, slidu. Visa tai pūkams būtų niekis, tačiau šalimais marširuoja būrys milžinų piktavalių, išlysti mažam – truputį baugu. Čia toj neaukštoj piramidėj gyvena keturios laibos kojytės – poniukės Mėta vardu.

Taip buvo visai neseniai, atrodo, it vakar, kai vos pūkas užgimęs, dar slėpės po rūpestingos mamos skvernu, ir Arklių Slėnio lankytojams tik nosį iškišdavo, supratęs, kad ore taika dvelkia – išlysti saugu. Bet bėga dienos ir kailis keičias, išbrinksta kojos, išpampsta pilvas, ir vėjo karčiai jau nemaži. Pavirsta pūkas į tikrą vilną, ir noris bėgti į lauko gala, o, Mėta, tu stipriai užaugai, tu šiandien tiki savimi.

Kas lenda prie šieno, ar Kutas ar Snaigis, tam duoda į dūdą, ir net primadonai Kakavai pasiūlo paslinkt savo riebią karūną. Nors Mėta maža, bet drąsi ir vikri, kol tie milžinų lašiniai pasikrutins, pralys po pilvu, ir pietūs baigti. O jei nepasiekia aukštuomenės šieno, tai Grikio burnoj paslapčia ji aptinka ražieną. Ji vagia net vado akivaizdoj, nes žino, kad mažo neskriaus, pažais ir atjaus.

Zuja po kiemą mažas spirgutis ir viską naikina, pribėga arčiau tavęs – raištelius atrakina. Palinksi žemiau, tai krimstels į nosį, kojytę pakels, gal “labas” jai duosi. Bet ji ne piktai, suprask, juk matai, čia auga kumelė, graži ir laiminga, be galo smagi, dėmesinga. Kas bando pajudint jos tvirtą valstybę, tam ji pasiruošus atimti ramybę.