ILGAAUSIŲ ŠEIMOS KRONIKOS: ŠEIMYNĖLĖS GYVENIMAS GIMUS JORIUI

Asiliuko Jorio gimimas pareikalavo iš visų ištvermės ir kantrybės ir sukėlė Slėnyje nemažai nerimo bangų! Bangos pamažu nuslūgo, stojo šiokia tokia ramybė, tad pagaliau galime papasakoti, kas iš tiesų vyko mūsų ilgaausių šeimoje, kaip naująjį šeimos narį priėmė Yara ir Milius. Tad pradėkime viską nuo pradžių.
Pirmosios paros po Jorio gimimo Liūdai buvo labai sunkios. Jos savijauta buvo prasta, kūnas – pervargęs, o hormonai siuntė visus į skirtingas puses. Ji tiesiog negalėjo pakęsti nei vaiko vaizdo, nei kvapo, nei balso. Jorį vaikė, trankė kojomis į gardo sieną, lin do prie jo kaip įžeista karalienė, kuri pageidavo gimdyti, bet ne rūpintis nauju „priedėliu“ visą parą, 7 dienas per savaitę…
Vis tik tarp tų emocinių pliūpsnių atsirasdavo momentų, kai ji stovėdavo palinkusi virš Jorio, žiūrėdavo ir, rodos, norėjo prie jo būti – kad išlaižytų, kad pabūtų kartu. Tik nežinojo, kaip. Atrodė, kad viduje kovoja dvi Liūdos: viena – pavargusi, kita – dar tik pradedanti jaustis mama.
Tuo metu Yara – dar tik dvejų, bet pagal visagalę gamtą jau „suaugusi“ – liko pa prasčiausias... vaikas. Jai labai reikėjo mamos, dėmesio, artumo, bet vos tik prisiartindavo prie Liūdos, gaudavo arba spyrį, arba dantimis – be jokių diplomatinių įspėjimų. Galop Yara apsistojo prie išorinės gardo sienos – vis dar arti mamos, nors ir iš lauko pusės. Tyli ai, ištikimai, kasdien.
O Milius... Mūsų didysis tėtis, atletiško sudėjimo kantrybės čempionas. Pirmąsias tris dienas jis buvo nustumtas į visišką šios šeimynėlės gyvenimo pakraštį. Liūda, pa mačiusi jį prie gardo, šokdavo su tokiu įkarščiu, kad, atrodo, net svirpliai nutildavo.
Tada ir sužinojome, kad asilai moka ne tik kriuksėti, bet ir riaumoti. Tikras griausti nis su ausimis.
Pirmos trys paros buvo sunkios visiems: Joris – be mamos, Liūda – be savęs, Yara – be artumo, Milius – be vietos gyvenime. O mes – tarp jų visų, mėgindami kažką lopyti: mažylį saugojome, mamą raminome, Yarai bandėme paglostyti širdį (spėdami, kad pa glostukai per kailį gali ten nukeliauti), o Miliui tik pašnibždomis kartojome: „Laikykis, broli. Viskas praeina, ir tai praeis“.
Ir štai vieną rytą viskas pasikeitė.
Liūda atsibudo jau kita – mylinti, švelni, rūpestinga. Prie mažylio stovėjo ne kaip prie įtartino svetimo daikto, o kaip prie savo – labai savo. Sekė iekvieną jo žingsnį, neleido
jam nueiti per toli, blizgino šnerves iš laimės. Tiesa, nuolankesne netapo, bet leido Yarai sugrįžti, supažindino su broliu, atvėrė duris ir... širdį.
Milius irgi pagaliau gavo savo akimirką. Priėjo prie Jorio, švelniai pakišo milžinišką galvą po jo pilvuku, išuostė kaip bibliotekininkas retą knygą, ir tyliai palydėjo jį atgal pas Liūdą. Be žodžių, bet su visa tėviška rimtimi.
Dabar jie – keturiese. Visi rūpinasi Joriu. Yara – kaip gyvenimo džiaugsmo teikianti žaidimų partnerė. Milius – kaip tyliai šešėlyje budintis milžinas, visad pasiruošęs ginti ir saugoti. Liūda – kaip mama, kuri išmoko būti mama.
Nors Joris dar tik kelių savaičių, jau dabar akivaizdu, kad neužteks trijų asilų jį sužiūrėti, nes šitas mažylis – kaip uraganas su dviem ausimis ir keturiomis kojomis. Visas pasaulis sukasi apie jį, o pasaulio centras – pačiame šeimynėlės gardo viduryje.