MILIUS IR PAUKŠTIS

Stebint Miliaus ir Paukščio draugiškus vakarėlius apima dviejopi jausmai. Pirmasis – instinktyvus, lengvas siaubas. Na, nes tokie vaizdai galėtų būti patys tinkamiausi Alfredo Hičkoko filmams. Mat gracija, pasiėmusi eleganciją už rankos, pamačiusi šiuos du padarus skubiai susikrovė lagaminus ir išvyko nežinoma kryptimi, palikusi trumpą raštelį: „Atsiprašau, bet čia jau per daug.“

Antras jausmas – palengvėjimas ir džiaugsmas. Labai nuoširdus džiaugsmas už šiuos du nuostabius ilgaausius.
Milius tėvu tapo labai anksti. Apart šeimyninio gyvenimo, amžinai nėščios Liūdos ir vaikų auginimo, daugiau gyvenime jis iš esmės ir nematė. O būti jaunu tėvu – reikalas rimtas. Liūda charakteriu šiaip ne iš lengvųjų: moteriškė griežta, principinga, turinti tvirtą nuomonę visais įmanomais klausimais. O kai nėščia – tampa dar ir filosofiniu reiškiniu, kurio logika paprastiems mirtingiesiems nelabai prieinama.

Vaikai maži. Iš pradžių nelabai aišku, ką su jais daryti. O kai pagaliau pasidaro aišku – būna jau per vėlu ką nors keisti.

Taip tas jaunas tėtis ir lakstė paskui šeimyninius reikalus, neturėdamas nei laiko sau, nei draugų, nei tų paprastų, asilams būdingų vyriškų užsiėmimų: beprasmiško lakstymo, stumdymosi ar filosofinių diskusijų apie šieną.
Bet šią žiemą Milius nusprendė: gana. Reikia imti šeimos ateitį į kanopas ir plėsti akiratį. Todėl įvedė savo šeimyną į bandą.

Aišku, integruotis į jau susiformavusią, stabiliai keistų individų bendruomenę su visa savo aktyvia šeimynėle nebuvo paprasta. Bet Milius – vyras su charakteriu ir ilgomis ausimis. Jam pavyko.
Paukščio istorija visai kitokia.

Visą gyvenimą jis gyveno žmonių pramogai pagal gana paprastą žaidimą: „kas daugiau batono sušers“. Rezultatas – laminitas ir gyvenimo patirtis, leidžianti gana aiškiai suprasti, kad žmonių meilė kartais būna labai keistos formos.

Gentainių jis nebuvo matęs. Net sunku pasakyti, ar apskritai žinojo, kad pasaulyje egzistuoja kiti asilai.
Patekęs į Slėnį jis ilgai gydėsi. Kurį laiką į kitus galėjo žiūrėti tik iš tolo. Vienintelė pramoga buvo kibirėlis, kurį jis, įsikibęs su profesionaliu užsispyrimu, lakstydamas ratais, pusračiais ir kvadratais tampydavo po teritoriją. Tai buvo jo sportas, hobis ir, galima sakyti, karjera.

Laikui bėgant sveikata pagerėjo. Dauginimosi grėsmę keliantys atributai buvo pašalinti, ir Paukštis pagaliau buvo paleistas į bandą.

Pirmą laiką buvo toks jausmas, kad jis tiesiog negali patikėti tuo, kas vyksta. Nelabai mokėjo elgtis bandoje. O Miliaus ilgaausių šeimynėlė jam apskritai kėlė egzistencinę paniką.

Kodėl – iki šiol lieka paslaptis. Gal todėl, kad pirmą kartą gyvenime jis pamatė, kaip atrodo normalūs asilai. Ir gal net suprato, kad pats, švelniai tariant, nėra flamingas.

Ir štai dabar šie du vyrukai dažnai susitinka vyriškiems žaidimams.

Milius ramiai palieka savo šeimynėlę. Na, „ramiai“ gal ne pats tiksliausias žodis. Veikiau su tokiu entuziazmu, kokį paprastai demonstruoja tėvai, kuriems kažkas netikėtai pasiūlė tris valandas vaikų darželio nemokamai.
Paukštis tuo tarpu laksto aplink su tokiu užsidegimu, lyg bandytų kompensuoti visus tuos metus, kai vietoj asilų kompanijos turėjo tik kibirėlį ir batono mėtytojus.

Ir tada prasideda.
Du ilgaausiai skrieja per pievą, spardosi, stumdosi, riaumoja, daro staigius posūkius, slysta, griūna, vėl keliasi ir toliau tęsia procesą su tokiu atsidavimu, lyg ruoštųsi olimpinei disciplinai „chaotiškas asilų entuziazmas“.
Jeigu kas nors tuo metu tikėtųsi pamatyti eleganciją – reikėtų iškart atsisėsti. Kad nenugriūtų iš nuostabos.
Bet žiūrint į juos širdis vis tiek džiaugiasi.

Nes tai – nebe vienišas Paukštis su kibirėliu ir nebe amžinai užsiėmęs šeimos tėvas Milius.

Tai du visiškai laisvi, visiškai laimingi… ir visiškai absurdiškai besielgiantys asilai.

Trumpai tariant – pagaliau normalus gyvenimas.