KAI LIEKA PAGARBA

Kai Gipsis įžengė į Slėnį, tai buvo toks įvykis, kurio aidas dar ilgai skambėjo tarp kanopų ir karčių. Gipsis — ne tiek atvyko, kiek įžengė su pareiškimu. Ledo spalvos akys, į kurias pažvelgus trumpam pamiršti, ko išvis atėjai, balta kaukė, ilgi juodi šilkiniai karčiai, krentantys taip teatrališkai, lyg vėjas būtų jo asmeninis vadybininkas, pieniško šokolado spalvos kūnas su baltai juodomis „kojinėmis“ ir temperamentas, kurį būtų galima naudoti vietoje centrinio šildymo.

Ironija ta, kad šis grožio standartų manifestas į Slėnį atvyko ne triumfo vedinas, o todėl, kad jo fizinė būklė buvo prasta — jaunas, bet su sąnariais, kurie jau tada priminė per anksti pavargusį mechanizmą. Tačiau tai jam nė kiek netrukdė išsipūsti kaklo, įtempti raumenų ir pirmomis minutėmis aiškiai deklaruoti: čia bus jo nauja tvarka, jis naujas vadas ir, pageidautina, visos merginos bus irgi jo.

Tuo metu Slėnyje jau karaliavo Merkys. Mažas, juodas, kresnas, žmonių akimis visiškai „netinkamas“ vado pareigoms. Stebėtojams visada būdavo sunku suvokti, kaip toks kompaktiškas arkliukas gali vadovauti bandai, kai aplink vaikšto dvigubai didesni kūnai su trigubai ilgesnėmis kojomis. Bet arklių pasaulyje dydis reiškia tiek pat, kiek garsūs pažadai prieš rinkimus — gražu klausyti, kol neprasideda realybė.

Merkys valdė savo penketuką su tylia, bet nepajudinama jėga. Kakava — apie septynis šimtus kilogramų valios, tokia „motera“, kuri galėtų pereiti per trisdešimties žmonių eilę parduotuvėje ir niekas nedrįstų net atsidusti garsiau. Jos įvaikinta Afrika — su Voblerio sindromu, pasaulį matanti kitu kampu ir gyvenimą priimanti su savotišku svyravimu, kuris jai atrodė visai normalus. Lakaja — jauna, stipri, drąsi. Šėra — paauglė su tuo pačiu sindromu, žvilgsniu į dangų ir kojomis, kurios kartais gyvena nepriklausomą gyvenimą. Įdomi kompanija, bet verta kiekvieno įbrėžimo.

Ir tada prasidėjo tai, kas iš pradžių atrodė kaip trumpa ambicijų dvikova, o virto metais trunkančiu serialu be reklamos pertraukų. Jie kovojo ne dieną ir ne savaitę. Kartais abu stovėdavo atsukę vienas kitam užpakalius, šlapi nuo prakaito, raumenys drebantys iš nuovargio, bet nei vienas neketino nusileisti. Nes nusileisti reiškė pripažinti, kad arba grožis laimėjo prieš charakterį, arba charakteris prieš grožį.

Kakava, žinoma, turėjo savo nuomonę apie viską. Ji kantriai laukdavo akimirkos, kai Merkys trumpam praras budrumą mėgindamas pavalgyti ar pagaliau numigti, ir tada, su stebėtinai tyliais žingsneliais milžiniškomis kanopomis, judėdavo Gipsio link. Egzotiniai vaisiai visada vilioja. Ypač kai jie su šilkiniais karčiais. Merkys, pamatęs išdavystę, virsdavo juodu viesulu ir spektaklis tęsdavosi. Panos dažnai sustodavo stebėti — drama visada turi auditoriją.

Metai bėgo. Aistros, kaip ir sąnariai, su laiku aprimsta. Gipsio gyvenime atsirado Miss — liekna, kilminga, grakšti kumelė. Atsirado jaunesni bičiuliai, kuriems jau nebeįdomu nuversti karalių, o svarbiau suprasti, kaip juo tampama. Merkys išsaugojo savo merginas ne dėl dydžio ir ne dėl grožio. Dėl budrumo. Dėl atsakomybės. Dėl to, kad nepažino baimės.

Ir vieną dieną tarp dviejų buvusių oponentų atsirado tai, ko nei vienas nebūtų pripažinęs pirmąją kovos savaitę — pagarba. Tvirta, išbandyta prakaitu ir laiku. Jie vis dar susitinka vyriškiems žaidimams, kuriuose nei vienas neišeina pralaimėjęs, nes tikras laimėjimas jau seniai nebe tas, kuris pargriauna, o tas, kuris leidžia stovėti greta.

Jaunuoliai sustoja aplink, stebi, mokosi. Iš pradžių — kaip įtempti kaklą ir išlaikyti žvilgsnį. Bet ilgainiui jie supranta daugiau. Gyvenime visada atsiras kažkas gražesnis, didesnis ar garsesnis. Visada bus tas, kuris įžengs su plazdančiais karčiais ir pažadu viską pakeisti. Tik bėda ta, kad dydis, grožis ir aistros praeina. O pagarba lieka. Ir šalia galiausiai lieka ne tas, kuris garsiausiai atėjo, o tas, kuris neišėjo. Stipriausias pasirodo ne tas, kuris parverčia, o tas, kuris po visų kovų moka stovėti greta.