ŽIEMA SLĖNYJE TOKIA GRAŽI...
Ši žiema Slėnyje tokia graži, kad net katinai prie pašiūrės pradėjo vaikščioti lėčiau – kad ilgiau pasimėgautų vaizdu. Sniegas girgžda, saulė blizga, lyg kas būtų nupoliravęs visą horizontą, o slėnio gyventojai vaikšto pasikrovę energijos tiek, kad galėtų maitinti nedidelę elektrinę.
Ir štai, mūsų cepelinų spalvos, ilgiausių ausų dinastijos vadas Milius, po pusryčių ramiai šildė šonus ant saulutės. Žiūrėjo į pievoje filosofiškai šieną rupšnojančius arklius ir staiga jo galvoje sublizgo mintis – reta, bet labai ryški:
„Palaukit… o juk niekas dar bandai nepranešė, kad šie metai – Arklio metai! Kaip jie gyvena be šitos informacijos?“
Milius, kaip tikras lyderis, nesileido į detales. Surinko šeimą, iškėlė galvą taip aukštai, kad ausys beveik pasiekė debesų lygį, ir asilišku greičiu, visu garsu pradėjo judėti link pievos. Riaumojimas buvo toks įtikinamas, kad slėnio žmonės išbėgo į kiemą galvodami, jog prasidėjo arba apokalipsė, arba traktoriaus techninė apžiūra.
Arkliai tuo metu gyveno savo lėtą, zen budizmo kupiną gyvenimą: vieni miegojo, kiti meditavo į šieno gniūžtę, treti tiesiog stovėjo su labai rimtomis išraiškomis, nors galvoje buvo visiška tuštuma. Bet pamatę asilų šeimą, lekiančią kaip žinios apie nuolaidas, jie padarė vienintelę logišką išvadą:
„Jei bėga – reiškia reikia bėgti.
Jei reikia bėgti – vadinasi, reikalas rimtas.
O nuo ko – išsiaiškinsim pakeliui.“
Ir Slėnis virto kanopų simfonija. Sniegas kilo į orą, žemė drebėjo, o pelės po šienu turbūt persižegnojo ir nusprendė šiandien į lauką neiti.
Milius, atsisukęs ir pamatęs, kad į jį lekia visa arklių tauta, patyrė tris jausmus vienu metu: nuostabą, siaubą ir labai aiškų suvokimą, kad gal komunikacijos strategija nebuvo iki galo apgalvota. Jis staiga nutilo ir akimis perdavė šeimai žinutę:
„ Dabar bėgam. Labai greitai!“
Priekyje – Milius, su veidu „aš tik norėjau pasikalbėti“.
Iš paskos – Liuda, kuri mintyse jau rašė skyrybų pareiškimą.
Yara, kurios vidinis balsas rėkė: „Bėk, Yara, klausimai – po laidotuvių!“
Ir Joris, kuriam visa ši situacija atrodė kaip geriausia diena gyvenime.
Už jų – visa banda, labai organizuotai bėganti į nežinią.
Dar vienas slėnio dėsnis: pajutę pavojų, visi gyvūnai lekia pas žmones, nes žmonės jiems – vaikštantis „viskas bus gerai“, net jei patys žmonės tuo metu taip nesijaučia.
Pasiekus kiemą, staiga paaiškėjo, kad pasaulio pabaiga atšaukta.
Arkliai suprato, kad pavojus buvo labiau asilų fantazijos projektas.
Milius suvokė, jog kartais tyla – auksas, o garsas – problemos.
Liuda nusprendė, kad tai buvo paskutinis kartas, kai ji klausė šito asilo.
Yara įsirašė į vidinę atmintį: „bėgti moku – reiškia gyvensiu“.
Joris padarė išvadą, kad suaugusieji dažnai elgiasi keisčiau už kumeliukus.
O mes?
Mes tiesiog gavome dar vieną slėnio serialo seriją – su drama, sportu, politiniu pranešimu apie Arklio metus ir įrodymu, kad ramybė pas mus trunka lygiai iki kitos Miliaus minties.