TIE KURIE LIEKA. ( lª dalis )
Kai iš Slėnio išeina gyventojas – neišeina tik jis.
Išeina jo vieta. Jo kvapas. Jo šešėlis ant sienos. Jo „čia visada stovėdavau“.
O likusieji… lieka gyventi toliau. Tik jau kitaip.
Guziukas, Nina, Valė, Lotte, Nadyra ir Kukulis – šeši „minių“ bandos gyventojai, gyvenę viename trijų „kambarių
bendrabutyje“. Skamba jaukiai? Na… tik teoriškai.
Nors visi valgė iš vienos „lėkštės“ ir dalijosi ta pačia erdve, realybėje tai buvo trys atskiros valstybės su nuolatine šaltojo karo būsena.
Pirma – Guziukas. Senas, luošas, švelnus kaip rytinė pavasario saulė . Ir Nina – tyli, lėta, visada kažkur šone, bet su labai aiškia teise būti.
Antra – Kukulis. Mini raumenų masės koncentratas. Nadyra – blondinė su nuolatiniu nepasitenkinimu pasauliu. Ir Lotte – „prilipaila“, paauglė be filtrų, be stabdžių ir be jokio noro kam nors netrukdyti.
Trečia – Valė. Vienišas vilkas. Mini Napoleonas. Gyvas argumentas, kodėl charakteris nėra proporcingas ūgiui.
Pasakyti, kad šis šešetukas puikiai sutarė, būtų melas.
Per daug skirtingų amžių, praeičių, traumų ir… ego.
Nadyra reguliariai reikšdavo nepasitenkinimą Ninos egzistavimu.
Lotte nuo ryto iki vakaro testuodavo visų kantrybės ribas.
O Valė… Valė turėjo visas šios visatos priežastis nemėgti visko, kas kvėpuoja ir gali kelti grėsmę jo mini Napoleono sindromui.
Ir viso šito chaoso centre stovėjo Guziukas.
Fiziškai – pats silpniausias.
Realiai – didžiausias autoritetas.
Jis be dvejonių stodavo ginti Niną.
Jis be baimės statydavo į vietą Nadyros isterijas ir Lottės paauglišką anarchiją.
Net Kukulio raumenys Guziukui nekėlė panikos – metai ir išmintis buvo stipresni už bet kokį gasdinimą.
Guziukas buvo tas, kuris laikė pusiausvyrą.
Ir tada… Guziukas išėjo.
Nebėra Ninos gynėjo.
Nebėra to, kuris ją lydėdavo iki pusryčių kibiro ir kantriai palaukdavo, kol ji grįš.
Nebėra Valentino „asmens sargybinio“ (nors pats Valė tai, žinoma, vadino „personaliniu aptarnavimu“).
Ir labai greitai tapo aišku: kai iš sistemos išimi vieną atraminį tašką – visa konstrukcija ima braškėti.
Valė ir Nina, kurie metus laiko apsimetė vienas kito nematantys, staiga ėmė laikytis kartu.
Ne iš meilės.
Iš išgyvenimo.
Nina sukandusi dantis toleravo Valę, nes dviese statistiškai didesnė tikimybė, kad Nadyros galinės kanopos pirmiausia pasieks Valentino snukį, o ne jos.
Valė mąstė ne ką mažiau strategiškai: kol jie puls Niną – jis spės išnešti kudašių.
Romantikos – nulis.
Bendro fronto – maksimumas.
Bet ar to pakako?
Ar dviejų toleruojančių vienas kitą pabėgėlių užteko prieš likusią „šeimynėlę“?
👉 Slėnyje niekas nevyksta vieną kartą.
Gyvenimai čia keičiasi kasdien, kartais tyliai, kartais skaudžiai.
Antroji šios istorijos dalis bus skirta tiems,
kurie pasilieka kartu su Slėniu –
seka mus ne tik dėl vienos istorijos,
bet tam, kad matytų, kas vyksta toliau.