MAJOS PASILAKSTYMAI

Ruduo ir žiema – puikus metas Slėnio „laminitininkams“. Šiuo metų laiku jie gali grįžti į bandą po visą vasarą trukusios dietos ir izoliacijos (taip daroma dėl to, kad esant sunkiems laminitams, labai svarbu dieta ir jokiu būdu negalima ėsti žolės). Taip į bandą grįžo ir Maja – Slėnio gražuolė, centrinė Slėnio Santa Barbaros veikėja ir įvairiausių intrigų rezgėja.
Vasara, deja, Majos asmeninis gyvenimas nesiklostė: iš kitų „laminitininkų“ Snaigio ir Jupiterio ji sulaukdavo tik pajuokos ir pašaipų, o vienintelė artimesnė siela buvo Kutas. Kas žino Kutą, tas supranta, kad iki jo toli kaip iki mėnulio. Na bet Majai tokia kompanija tiko – abu pasirodė besantys introvertai ir individualistai, tad tiesiog leido vienas kitam būti.
Tik prasidėjus tikrajai laisvei, Maja nusprendė atsigriebti už ilgus vasarinės vienatvės mėnėsius ir pasileido į bandą – davėsi kaip išprotėjusi, lakstė pas visus, pažindinosi, barėsi, pykosi. Žodžiu, smaginosi iš visos širdies. Tačiau linksmybės netruko pasisukti prieš Mają: jaunasis Slėnio „maroziukas“ Bagis greitai „užpelengavo“ šviežieną (ko bandoje seniai bebūta), baisiai apsidžiaugė ir dvi dienas lakstė kaip išprotėjęs paskui Mają, nė sekundės jos nepalikdamas, nedavė ramybės ir vaikė, vaikė, vaikė…
Na bet Maja nebūtų Maja, ji greitai sumojo, ką daryti. Ištaikiusi 10 minučių atokvėpio nuo savo naujo garbintojo, ji pasiprašė įleidžiama į „pensininkų“ teritoriją, kur karaliauja jos buvęs mylimasis, vyriausiasis pensininkas Diedulis. Kadaise skaudžiai išduotas vyriausiasis pensininkas prisiminė savo pirmąją beprotišką meilę Mają, prie kurios taip smarkiai buvo prisirišęs, ir sukėlė didužiulę dramą: visokiais būdais rodė Majai, koks jis nepatekintas, aiškino, kad jam visai jos netrūko ir nereikia, kad jos vieta jau seniai užimta Bitės, ir kad visą išdavystės skausmą jis jau seniai išgyveno, sukramtė, nurijo, suvirškino ir kitu būdu pašalino. Maja čia visai nebuvo laukta, atsirado neprašyta ir jis jos visai nenori. Visai. Diedas vijo Mają lauk ir neleido prie Bitės, nors pastaroji visai džiaugėsi senos bičiulės pasirodymu, stengėsi būti šalia Majos, bet čia jau panelė garbanotoji blondinė parodė savo charakterį ir uodegą…
Diedas kėlė dramas tris dienas, plėšėsi nuo krūtinės šerius ir rėkė, kad jis net matyti Majos nenori savo akyse. Po trijų dienų, sena ir gera pensininko širdis atsileido, ledai ištirpo ir nusprendė Diedulis, kad gali likti su Maja draugais. Bet tik draugais, nes Diedulis po visų Majos pasilakstymų tvirtai apsisprendė – geriau kukli, tyli ir ištikima draugė Bitė, nei beprotiškai žavinga, bet „gaudyk vėją laukuose“ Maja. Daugiau neištikimybės jis nepakęs ir paskui Majos uodegą nebelakstys. Tad liko Diedulis ištikimas Bitės partneris – saugantis, prižiūrintis, besirūpinantis. O Maja saugiai leidžia laiką pensininkų būryje, bet niekas nežino, kiek ilgai truks iki kito jos pasilakstymo…