TIE KURIE LIEKA. ( IIª dalis )
Kaip greitai paaiškėjo, gyventi „strateginėje sąjungoje“ galima… bet trumpai.
Nes kai bandos dinamika sugriūva, kompromisai ilgai nelaiko.
Mes matėm viską.
Matėm, kaip Nina tapo dar tylesnė,
kaip Valė, nors ir vaidino didvyrį, kasdien vis dažniau rinkosi atsistoti taip, kad pabėgimo maršrutas būtų kuo trumpesnis.
Matėm, kaip Nadyros kantrybė (kurios ir taip niekada nebuvo) tirpo greičiau nei sniegas šiltą pavasario dieną.
Ir mes puikiai žinom vieną dalyką:
smurtas artimoje aplinkoje – net jei esi mini, gauruotas ir su kanopomis – nėra toleruotinas.
Sprendimas buvo greitas.
Nina ir Valė buvo perkelti.
Nauji apartamentai – visiškai atskiri. Šiltas namelis,
minkštas, gausus šienas, vanduo po nosimi,
du kartus per dieną – šilta, kvapni košė.
Tikras „viskas įskaičiuota“ paketas.
Pirmomis dienomis abu atrodė sutrikę.
Per daug tylu.
Per mažai dramų.
Per daug ramybės.
Ir visgi – stebuklų neįvyko.
Nina ir Vale negyvena meilėje,
jie gyvena tolerancijoje. Valgo iš vienos „lėkštės“, bet nuolat burba. Nina demonstratyviai pasitraukia ten, kur nėra Valentino.
Valė, pasinaudodamas fiziniu pranašumu ir grynu asilišku naglumu, kartais pavagia skaniausią kąsnį tiesiai iš po Ninos nosies.
Ir tada… vakaras.
Saulė leidžiasi,temperatūra krenta.
Ir du pabėgėliai, murmėdami ir vaidindami, kad vienas kito nemėgsta, vis tiek grįžta į tą patį šiltą namelį.
Stovi nosis į nosį ir burbėdami kartu valgo košę. Kai pasaulis jau kartą sugriuvo, bendras stogas virš galvos staiga tampa svarbesnis už ambicijas.
Kai vienas iš bandos išeina, likusiųjų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.
Tuštumos niekuo neužpildysi.
Jos nepakeisi, gali tik išmokti gyventi kitaip.
Ir kartais tas „kitaip“ reiškia:
šiltus, ramius apartamentus,pilną šieno ir mini Napoleoną šalia.
Ne idealiai.
Bet saugiai.