SLĖNIO PENSININKŲ FONDAS

Slėnio pensininkų fondas, kurį šiuo metu sudaro Bėdulis, Senis, Meška, Žirniukas ir Taškas, yra reiškinys, kuris jau seniai turėjo būti tiriamas ne tik veterinarijos, bet ir sociologijos bei galbūt branduolinės fizikos specialistų. Šio fondo gyvenimo tempas, vidinės dramos ir kasdienės peripetijos taip ryškiai lenkia jaunų, stiprių ir dar teoriškai sveikų slėnio gyventojų ritmą, kad kartais kyla pagrįstas klausimas – ar senatvė čia išvis egzistuoja, ar tai tiesiog dar viena aktyvi būklė su girgždančiais sąnariais.

Pensininkai visada randa ką veikti, jei neranda – sugalvoja, o jei jau sugalvoja, tai būtinai taip, kad paskui būtų apie ką kalbėti dar mažiausiai savaitę. Ir kartais tampa visiškai neaišku, ar visa tai vyksta dėl to, kad jie visi yra kreivi, šleivi, pusiau akli, pusiau kurti, be dantų ir su labai savitu realybės suvokimu, ar dėl to, kad naktimis jų fondą slapta aplanko vadinamoji „laikinų jėgų“ laumė, kuri išduoda leidimą daryti tai, ko sveiku protu galbūt niekada nedarytum.

Iki susibūrimo į šį fondą kiekvienas narys turėjo nueiti ilgą ir nelengvą kelią, o jau patekus į Slėnį reikėjo dar daugiau laiko, kantrybės ir stebuklingos košės, kad būtų rasta vieta bandoje ir priimta realybė, jog čia niekas nevyksta taip, kaip planuota. Kai išėjo Diedulis – bebaimis, senas, bet legendinis užkętėjas vadas, kuris Bėduliui ir Seniui buvo neginčijamas autoritetas (tiesa, bebaimis jis atrodė daugiausia todėl, kad nei matė, nei girdėjo), gyvenimas jiems pastebimai pasunkėjo.

Bėdulis drąsa niekada nepasižymėjo, nors tai buvo ne tiek bailumas, kiek šaltas išskaičiavimas iš serijos „tegu kiti pabando, aš geriau pasižiūrėsiu“, todėl net kelionė iki šieno jam keldavo rimtų egzistencinių abejonių. Senis tuo metu buvo dar gana naujas slėnyje, daug kas jam buvo neaišku, nepažįstama, o šienas apskritai atrodė labiau kaip mitinė vieta nei realus objektas, iki kurio galima paprastai nueiti.

Tuo pačiu laikotarpiu Taškas neteko Pupos, kuri jam iš esmės buvo akys, o Žirniukui Pupos netektis reiškė gryną, niekuo nepraskiestą vienatvę. Šie du vyrai vienas kito iš tiesų nevirškino, todėl liko kiekvienas su savo vienatve – kartu, bet labai atskirai, palaikydami tokį šaltą neutralumą, kuris labiau priminė tylų karą.

Ir tada į Slėnį atvyko Meška. Didžiulė, nuo bado kauleta, pikta ir nusivylusi visais bei viskuo senutė, kurios pasirodymas sužadino slėnio pensininkų vidinį gyvenimą taip, kaip niekas kitas iki tol. Pas visus keturis senolius sužibo akys – na, gerai, trims, nes Taškas nelabai mato, tad jo atveju labiau suaktyvėjo šnervės nei rega.

Kiekvienas iš jų stengėsi sužavėti naujokę tuo, ką turėjo geriausio: traškančiais sąnariais, bėgančiomis seilėmis, išlinkusia nugara, keistais žviegimais ir judesiais, kurie jų galvose atrodė elegantiški, o realybėje priminė avarinę situaciją. Galiausiai Senis, įšspaudęs iš savęs daugiausiai ryžto ir minimaliai koordinuotų veiksmų, tapo tuo, kuris gana greitai užkariavo Meškos nuolankumą.

Taip ir gyvena ši pensininkų grupuotė: dienomis kemša košes, miega, ilsisi ir kaupia energiją, o naktimis siaubia visą savo teritoriją – laužo kuolus, naikina medelius, plėšo piemenį ir linksminasi kaip tikras jaunimas, kuriam niekas nepasakė, kad rytoj skaudės. Taškas visame tame dalyvauja santūriai, nes regėjimo trūkumas verčia būti atsargiam, o kol jis iki galo supranta, kas vyksta, vakarėlis dažniausiai jau būna pasibaigęs.

Tačiau šiandien naktį Taškas, matyt, nusprendė, kad gyvenime reikia pokyčių, ir, sprendžiant pagal energijos perteklių, greičiausiai buvo užsukęs į Ignalinos jėgainę, kur nelegaliai pasisavino mažiausiai ketvirtį reaktoriaus. Nuo pat ryto energija tiesiog tvyro ore, o jis pats spinduliuoja taip, lyg būtų įkrautas be jokios saugos instrukcijos.

Taškas nusprendė, kad šiandien Bėdulis privalo tapti jo žaidimo partneriu – idėja, kuri Bėduliui ne tai kad nepatiko, o suvirpino kiekvieną jo kūno molekulę grynam pasipriešinimui. Taškas vis kabino Bėdulį, tai žnaibydamas į užpakalį, tai stodamas piestu ir bandydamas kąsti į kaklą, o Bėdulis priešinosi taip, kaip mokėjo geriausiai – rėkdamas žodžiu.

Senis tuo metu jautė milžinišką pareigą apginti savo grupuotės draugą, bet kartu ir nepaleisti Meškos, kad jos kas nors nenukniauktų, todėl blaškėsi tarp dviejų frontų su aiškiai matomu vidiniu konfliktu. Žirniukas tuo tarpu spjovė ant visko, atsitraukė kuo toliau ir stebėjo šį reginį kaip filmą, kuriame jau seniai aišku, kad pabaiga bus keista, bet vis tiek norisi pažiūrėti iki galo.

Visa ši situacija baigėsi taip, kaip Slėnyje dažniausiai ir baigiasi dalykai, kurie niekada neturėjo prasidėti. Taškas, išsikrovęs branduolinį entuziazmą, staiga prarado susidomėjimą Bėduliu, nes žaidimas be realios grėsmės jam tapo nuobodokas, Bėdulis liko stovėti drebėdamas ne tiek iš baimės, kiek iš suvokimo, kad jis išgyveno, Senis galiausiai nusprendė, jog Meškos niekas vis tiek nepavogs, nes tam reikėtų beprotybės ir labai gerų sąnarių, o Žirniukas tyliai nusprendė, kad šis filmas buvo vertas nemokamo bilieto.

Teritorija buvo dar kartą apžiūrėta, keli kuolai nustumti taip, kad rytoj visi galėtų vaidinti, jog „čia taip ir buvo“, o diena, pavargusi nuo šito kolektyvinio cirko, pamažu pasitraukė. Pensininkų fondas grįžo prie savo bazinės būsenos – košė, miegas ir apsimestinis ramumas, kuris Slėnyje niekada nieko nereiškia.

Ir štai čia slypi Slėnio moralas, kurį visi žino, bet niekas neprisimena tada, kai labiausiai reikia:
niekada nenuvertink senų, pavargusių, kreivų ir pusiau aklų individų, nes kai jie susiburia į grupę, jie tampa nenuspėjama gamtos stichija su labai prasta koordinacija, bet beribiu entuziazmu.

Antrasis, ne mažiau svarbus moralas yra tas, kad jeigu slėnyje kažkas atrodo ramiai, vadinasi kažkas jau kraunasi Ignalinos jėgainės lygio energiją, ir geriausia, ką tuo metu gali padaryti, tai stovėti atokiau, žiūrėti ir apsimesti, jog tu čia visiškai ne prie ko.

O svarbiausias moralas, kurį Slėnis kartoja kasdien, bet vis tiek ignoruoja:
pensija yra ne gyvenimo pabaiga, o oficialus leidimas daryti nesąmones be jokios gėdos!